Ihsahn
Ihsahn

Ihsahn buvo pirmas išėjęs 2024 metų albumas iš mano labai lauktųjų sąrašo. Aš šio albumo ir klausau maždaug nuo vasario antros pusės, kai jis pasirodė. Bet mano santykis su juo sudėtingas – aš jį perklausau kartą, metu, po mėnesio ar poros sugrįžtu vėl vienai perklausai ir taip vilkinau iki dabar, kol per paskutinę savaitę jo klausiau bene kasdien. Be galo sudėtingas, klampaus skambesio albumas. Panašūs įspūdžiai buvo pasilikę po Eremitos perklausos, nors Eremita dar pasižymi kiek švaresne produkcija – čia ir vokalai, ir instrumentuotė šaiži ir užkuria tirštą miglą. Galbūt būtent tai ir dabar, jau supratęs albumo turinį, vis tiek vertinčiau kaip pagrindinį albumo minusą. Net jei albumas yra geras, aš beveik garantuoju, kad prie jo grįšiu ypač retai (taip pat, kaip retai grįžtu prie Eremita ar Das Seelenbrechen). 

Taigi, Ihsahn pilnu pajėgumu grįžo prie juodmetališko skambesio, ką buvo truputį apleidęs Arktis ir Amr albumuose ir šiek tiek pradėjo prisiminti nebent Telemark EP. Negana to, atsinešė daugiau nei įprastai simfoninių elementų, kupinas stiprios orkestruotės albumas. Preliudija Cervus Venator, interliudija Anima Extraneae ir postliudija Sonata Profana tik įtvirtina simfoninio metalo charakterį šiame albume. Man ypač patinka Anima Extraneae pozicija albume ir atmosfera – labai ūpą pakelianti ir reikalinga pauzė viduryje šito sudėtingo albumo. 

Kalbant apie likusias aštuonias konvencinės sandaros albumo dainas, norėčiau pabrėžti, jog visos aštuonios kompozicijos yra gan vykusios, nėra blogų kompozicijų šiame albume. Problema ta, kad galbūt tiršta produkcija ir aranžuotė, o galbūt gan nuspėjami, nepernelyg intriguojantys kompoziciniai sprendimai lemia, kad reta daina albume yra standout'as. Sakykim, po gerų 10-ies perklausų jau man visai patinka The Promethean Spark ir jau atsimenu tos dainos pagrindines melodines idėjas, bet tai Ihsahn kontekste yra gan vidutinio įspūdingumo daina. Praktiškai tą patį galėčiau pakartoti apie visas pirmosios albumo pusės dainas, nors visgi atskirai geru žodžiu norėčiau paminėti dainos A Taste Of The Ambrosia instrumentinę sekciją – ten esama gero nutrūktgalviškumo su galinga ritmo sekcija ir agresyviu orkestriniu pritarimu. 

Kiek daugiau džiaugsmo randu antroje pusėje, perkopus Anima Extraneae interliudiją. Blood Trails to Love vaizduotę žadina subtilia ritmika įžangoje ir instrumentinėje sekcijoje, smagiai stiprėjančiu skambančiu ir prasprogstančiu priedainiu, kuriame Ihsahn atlieka švarią vokalo sekciją. Tai man daug labiau priminė mano taip mylimą Amr albumą, aš tiesiog mėgstu švarų Ihsahn balsą labiau negu growlus, kad ir kaip unikaliai grėsmingai jie skamba. The Distance Between Us yra savotiškai atmosferinis kūrinys albumo kontekste, bene ištisai atliekamas švariu vokalu, kas vėlgi malonina mano širdį.

Visgi mano favoritai albume yra du didieji kūriniai: Hubris And Blue Devils beigi At The Heart Of All Things Broken. Jie nepretenduoja į mėgstamiausius Ihsahn darbus, tačiau šio albumo kontekste abu išryškėja gan smarkiai. Už Hubris And Blue Devils skambesio mano ausis užlinkdavo nuo pat pirmos albumo perklausos, tas gabaliukas yra neįprastai veržlus ir vežantis – to draivo trūksta kitiems kūriniams, kurie, matyt, per daug įsotinti simfonika ir kitomis detalėmis. Man Hubris pagrindinis rifas, tai, kaip jis skamba ir kaip jis akcentuotas, savotiškai primena Enslaved kūrybą. Kūrinys per visą trukmę išlaiko energiją ir dėmesį. Dėl At The Heart... iš pradžių buvau nusistatęs šaltai, tačiau po n perklausų man šis kūrinys atsiskleidė visomis spalvomis. Jo melodingumas iš pradžių atrodo nuobodokas, o dabar – atgaivinantis, tiesiog malonus ausiai. Gal vystymas kiek ilgokas, bet manau, kad daina iš to daugiau laimi negu pralaimi. Ta galinga sekcija prasideda ties maždaug 4:15 ir besibaigianti ties 5:50 man yra viso albumo highlight'as. Ir net po jos labai elegantiškai grįžtama į pagrindinę muzikinę temą.

Nors išmokau šį albumą įvertinti ir empatizuoti su nemaža dalimi jo dainų, visgi jis man sudėtingas, stokojantis kompozicijos ir produkcijos frontuose. Nebūčiau nusistatęs prieš Ihsahn grįžimą prie simfoninio juodmetalio, visgi po tokių be galo pavykusių albumų kaip Arktis ir Amr mano lūkesčiai iš Ihsahn yra pakilę ir šis albumas man asmeniškai nepateikė staigmenų. Vertinu jį stipriu 8-etu.