Žingsnis po žingsnio.
Einu ant smėlio.
Kaip ir ant širdies palieku pėdsakus,
Kuriuos nuplauna bangos.

Dar pamenu, kai juos palikdavom kartu.
Suklumpu. Eiti šiuo keliu nebegaliu, sunku.
Rankos atremtos į šlapią smėlį,
Akys sminga vėl atgal virš horizonto.
Matau kaip saulė leidžiasi toli.
Dar vienas vakaras vienatvės atėjo
Bijau jo labai.

Akis užmerkiu, girdžiu bangų ošimo grojamą melodiją,
Nors kūną krato drebulys...
Mintis užvaldo šiluma, prisiminimai...
Prisiminimai apie tas naktis

Kai laiko neskaičiuoti mes galėjom
Gulėjom ir mėginome pasidalint visas bangas..
Nedrąsiai prasimerkiu, pamatau šešėlį.
Deja, jis mano, ne tavo. Jis vienas, ne tavo...


Išeik, nelaikyki manęs,
Leisk man pakilti, palikt tave praeity.
Sunku pabėgt nuo minčių,
Nes širdis ir kūnas liepia man grąžint tave.


Renku žodžius, kuriuos norėjau pasakyti vakar,
Deja nespėjau.
Kuriu iš naujo, kad galėčiau pasakyti šiandien,
Širdis pilnėja nuo minčių apie tave...

Skaudu.. Deja, aš vėl lieku su vėju.. Sudie tariu..
Ko gero teks eilinį kartą užsirakinti savyje...
Ir vėl neteks eilinę naktį paversti išskirtine...
Žinau dabar mane girdi, tačiau eilinį kart ištart nesugebu tau „myliu“
Ir vėl skęstu tarp savų minčių, palieku jūrą..
Noriu eiti širdies taku
Pajusti tavo delną, šilumą tavų akių,
neslėpti jausmo, kurį dabar juntu.

Einu toliau, prisiminimai lydi...
Tos akimirkos... Nepamiršiu aš jų.. .
Vis dar žaviuosi tavo šypsena ir tavimi...
Juk tos akimirkos dar čia
O mums tereikia pasiimti jas.


Išeik, nelaikyki manęs,
Leisk man pakilti, palikt tave praeity.
Sunku pabėgt nuo minčių,
Nes širdis ir kūnas liepia man grąžint tave.

Tave paliest ranka...
Priglaust šalia...
Sunku pabėgt nuo minčių,
širdis ir kūnas liepia man grąžint tave...