Iškarpos (2017 m., 2020 m.)

2017.07.21.

Tu suprask, man 72-iejų moteris aiškina, kaip dirbtinai ir neapgalvotai siekiama sumažinti skirtumą tarp minimalios ir vidutinės algos, atlyginimai pradeda neatitikti kompetencijų ir atsakomybių svorio ir t.t. Man, pirmakursiui, kremtančiam chemijos mokslą. Man to prireiks tik už kelių metų, kai Maximoje dėliosiu prekes į lentynas!

Po to man kita 45-erių moteris pasakoja kažkokį mitą apie „traukinį-vaiduoklį”, dar buvo keletą smulkių pastabėlių apie Bermudus, bet galų gale sutarėmė, kad fizika dar negali, o greičiausiai ir negalės sulaužyti laiko dimensijos. Mūsų vaizduotei tai neprieinama. O fizikai neprieinama mūsų vaizduotė. Bet svarbiausia, viskas prieinama Didžiajam Laikui! Ypač prisiminsiu, kai Maximoje tikrinsiu prekių galiojimo terminus!

2017.07.26.

Supratau, kad mėgstu stichijas. Stebėti šulinius, kurie nespėja rinkti galingos liūties vandenų. Sūkuriuoja, pursluoja, kaupiasi! Ta baisi jūra, kurią derėtų pavadinti „Kiemo jūra“, atskyrė du pasaulius: pietuose gyvena įdomūs, keisti, charakteringi personažai, o šiaurėje sėdi klasikiniai žemiškųjų realybių žmonės. O aš, iš šiaurinio kranto stebiu pietinį su atmetama reakcija į juos abu, bet skęsti irgi nenoriu. Todėl lieka būti stebinčiuoju ir stebėti idiotus, bėgančius su lėkšte, užkrauta tortais, šuoliais per lietaus vandenis...

Dieve, padariau nuodėmę! Panaudojau skėtį! Slėpiausi nuo natūralios stichijos. Nebenoriu būti šiaurietis. Ir, neduokdie, pietietis. Turėjau nusiprausti dangaus vandeniu, kad iš naujo suvokčiau save.

2020.05.11. Pavasari, pavasari, sudaužykie tu mane į šipulius

Pasauliui iš pažiūros sustojus, aš eilinį kartą stoviu įmestas į kryžkelę, kurioje būti nenoriu ir niekieno neprašiau. Nors nieko tragiško tos tetulės, kurios tampo mūsų likimo siūlus tenais kažkur, nepadarė, bet išmintis ir ryžtas užstrigo kamščiuose. Taip, esant laikams, kai kamščiai Vilniaus centre yra ne tokia didelė problema, kamščiai tarp fizinio ir metafizinio pasaulio smarkiai paopėjo. Šiandieninė situacija, kurioje esu, jau yra patapus mano gyvenimo folkloru, apsimestiniu iksu, kuris iš tiesų yra visada žinomos reikšmės, tačiau su beviltišku nenoru rasti sprendimo kelią, kad ta reikšmė atsiskleistų prieš tavas akis. Žinau daug žmonių, kurie nori kažką daryti su savo gyvenimu. O vat aš nenoriu nieko daryti su savo gyvenimu, net kai situacija verčia. Visos darymo opcijos varančios į neviltį ir net nesu suinteresuotas plačiau jų tyrinėti. Seniai galvojau, kad kažkada mane reikės išvežti į durnyną. Man atrodo, pats skambinsiu adresu Vasaros g. 5, Vilnius ir klausiu, ar turi laisvų vietų nuo visokių opcijų pavargusiam žmogui. Oi, pavasari, pavasari, kodėl tu atėjai, ką tu padarei???

2020.06.20. Postturmoilas.

Mano smegenų ląstelių konklava susirinko ir (ne)vieningai nusprendė – gana smaugtis šitame ULTRAMEGASVARBIŲ sprendimų gyvatyne. Nesversim lėkštinėmis svarstyklėmis vieno pūdo bulvių, dėliodami penkiagraminius svarelius. Darysim taip, kaip iš pat pradžių atrodo priimtiniausia, sveikiausia ir maloniausia. Aš-hedonistas ir aš-pragmatas su dideliu entuziazmu pritaria konklavos verdiktui. Gal netgi ir aš-oportunistas (kuris šiaip jau niekada nebuvo ryškus personažas mano esybės komplekse). Aš-realistas ir aš-idealistas balsavime susilaikė, nes šiaip jau nežino, nei kas čia vyks, nei kaip. Štai tokia mano egzistencinė situacija duotuoju momentu, postturmoilas — vienintelis teisingą charakteristiką pasiūlantis žodis. 

Intuicija šiaip jau visai įdomus mūsų būties padaras, bet vis dažniau pagaunu save darantį dalykus iš intuicijos. Nebent po jos skraiste slypi iš tiesų sveikas protas, nors man atrodo, jei gyvenime viską daryčiau sveiku protu, tai nieko nepadaryčiau, nes priimti teisingą sprendimą yra tas pats, kas Šriodingerį lygtį daugiaelektronei sistemai spręsti (fizikai ir chemikai žino, kas čia per nesudorojamas literalia prasme žvėris). Ir kaip bebūtų keista, neprisimenu gyvenime nei vieno sprendimo, dėl kurio gailėčiausi (apart smulkmių visokių). Taigi, jei bent teleloto biliete neužbraukiu daugiau nei keturis kampus, tai bent jau kitokioj loterijoj sekasi. Reikia tikėtis, kad šita žalių signalų serija mano gyvenimo gatvėje nenutrūks. Ir neprivažiuosiu geltono ženklo „apylanka“.