K.G.
King Gizzard And The Lizard Wizard

Nuo ko čia pradėt... mane šitas kolektyvas konfūzija visomis įmanomomis prasmėmis.

Tai pradėkim nuo visos tos mitologijos, kurią kuria šitos grupės fanbazė. Esu matęs labai pompastiškų nuomonių apie šią grupę. Visgi aš labiausiai pritarčiau, kad tai hit and miss grupė, bet apie tai po to. Aš esu labai įnirtingai nusiteikęs ragais nagais kovoti prieš poziciją, jog ši grupė yra roko muzikos išgelbėtojai. Nė pro kur. Visų pirma, jie nekuria nieko inovatyvaus. Tai iš esmės kelių inspiracijų apjungimas: psichodelinio 60s roko (įsivaizduoju, kad tokį stuff grotų The Electric Prunes, West Coast artpopo eksperimentatoriai ir kt.), atonalios, beveik nemokėjimui groti prilygstančios muzikos (a la tos mergaitės iš The Shaggs, kur tėvelis liepė užvaldyti roko muzikos pasaulį) ir šiek tiek post-punk'o influencijų (kažkokio Joy Division'iškumo su cinkeliu Talking Heads, o dar daugiau Franz Ferdinand esama). Taip, žinau, kad jų ankstesniuose albumuose buvo ir thrash'o, ir prog'o, ir dar velniašioi žino ko. Ir tai man rodo, kad čia grupė yra tiesiog nusiteikusi eksperimentuoti vardan eksperimentavimo ir visas tas dėmesys, pastaruosius metus nukreiptas į juos, yra netyčiukas. Bet mano esminis punktas: nors eksperimentavimą sveikinu, bet jų muzikoj nėra nieko inovatyvaus. Jei Mr. Bungle neužkariavo pasaulio (o jie buvo gerokai inovatyvesni), tai ir šitiems nieko neišeis. Visgi nebe Joy Division laikai. Bet už psichodelikos revitalizavimą šiais kriziniais roko muzikai laikais tikrai gerbiu. 

Dabar dėl to, kodėl ši grupė yra hit and miss. Nu tiesiog pasiimi pirmą ir antrą albumo pusę. Pirmoji pusė yra totali kakofonija su šiek tiek indie, bet daugiausia ausiai nesuvokiama psichodelika, aš tokio low-fidelity stuff nesuprantu. Antra pusė yra žymiai geresnė, joje yra gero instrumentais eksperimentavimo su psichodeliniais, fankiškais (Oddlife), netgi metališkais (The Hungry Wolf of Fate) motyvais. Ir bendrai aš linkstu labiau link miss negu hit (dėl to ir ankstesni mano pasisakymai šios grupės atžvilgiu yra labiau negatyvūs). Būtent dėl to, jog grupė neturi vokalisto, jie turi kažkokį murmėtoją. Grupė neturi prodiuserio, tai, kaip šis albumas skamba, negali būti vadinama prodiusavimo rezultatų. Čia tas pats, kas turtingai damai parodyt iš Zimbabvės kasyklos ištrauktą akmenį ir sakyt, kad čia gražiausias briliantas pasaulyje. Grupė visgi turi instrumentalistus, bet jų darbas nėra pats konstruktyviausias. Aišku, kadangi psichodelika, tai pateisinama. 

Žodžiu, ką noriu pasakyti, kad šitai grupei dar reikia gerokai padirbėti, kad jie mane įtikintų, kad jie yra originalūs ir gabūs kompozitoriai. Aišku, jiems giliai nusispjaut ant fanų nuomonės ir už tai irgi paprastai gerbiu muzikantus. Bet pereinant dar šiek tiek prie šio albumo: man patinka įžanginis trumpas numeriukas, ten faina iškreipta melodija nuteikia kažkam įdomiam. Ir po visos nuobodžios pirmos pusės, antroje pusėje visos dainos gan įdomios. Intrasport sakyčiau yra vienas tokių numerių, dėl kurių net nelabai drįsti kvestionuoti, kad ši grupė pretenduoja į šių laikų Mr. Bungle titulą. Toks funky post-punk psichodelinis elektropopsas. Man dar labiau patiko panašūs išsidirbinėjimai Ontology ir Oddlife dainose. The Hungry Wolf of Fate savo rifų sunkumu išsiskiria albume. Svarstyčiau tarp 7 ir 8, nu bet negaliu pateisinti, kokios prastos kokybės yra jų vokalo partijos ir prodiusavimas, tai bet kada, jei esu tokioj situacijoj, renkuosi žemesnį balą net neatsigręždamas. Taigi 7-etas.