Nepažinti keliai ir išsvajota laisvė,
Kiti namai ir ilgesys nelauktas stipriai belsis.
Taip, kaip ašara krintanti ant skruosto spindi,
Tikiu nepasislėps mūs širdyse prisiminimai...

Nebežinau kuo būt, kaip pasielgt teisingai -
Plačiai šypsotis ar apsiverkt jausmingai?

Kartais liūdna vakare,
Kai niekas nelaukia.
Miesto aidai pasiglemžę tave,
Į tolį šaukia.
Vienas vėl likau šitame sapne,
Kuriame vis dar šalta.
Jeigu būtum tu šalia manęs,
Užkurtum ugnį naują.
Kam širdis tavo sieloje?
Kam ji, jeigu neplasnoja
Kam širdis tavo sieloje?
Kam ji meilę dovanoja?
O kam tavo širdis dovanoja savo meilę?

Aš jaučiau, kad buvo prasmės
Iškelt meilei rūmus.
Kad reikėjo iš naujo pradėt,
Pakeisti tai, kas griuvo.
Gal reikėjo man ieškot išeities,
Kai ašaros krito.
Bet sustingau po bemiegės nakties,
Kai vilties neliko.

Noriu aš rėkt, noriu išliet
Savo ašaras į veidą nevilties.
Nėra kam paguost, nėra kam padėt
Likau vienas po krentančiom žvaigždėm.

Kam širdys mūsų sielose?
Kam jos, jeigu neplasnoja
Kam širdys mūsų sielose?
Kam jos mums meilę dovanoja?