Kaip Motorpsycho sugeba išleisti albumą praėjus vos šiek tiek daugiau nei pusmečiui po The All Is One, ir dar kurio trukmė yra 70 minučių, aš nesuvokiu. Ir kas svarbiausia, kitaip nei The King Gizzard Lizzard, kuri yra tokia nonsensinė, kad net pavadinimą užmiršau, Motorpsycho muzikos galima klausytis ir ji yra kokybiška. Tiesa, The All Is One toks trippy albumas su ta N.O.X. pentalogija, kuri man nuvilko stogą tiek, kad net nebandžiau to albumo klausytis antrą kartą ir apsimesti, kad mano jėgoms suvirškinti visą tai, kas ten vyksta. Šitas albumas gerokai žemiškesnis ir man asmeniškai įdomesnis. The Waning dilogija užduoda labai aštrų, gitarinį skambesį, iškart suintriguoja. Kingdom of Oblivion įspūdingas gabalas, tęsia tą aštrų skambesį, bet dar įveda puikių melodijų. Lady May nuostabi psichodelinė baladė, visiškai tiktų į Jefferson Airplane 7-ojo dešimtmečio repertuarą. Su The United Debased vėl grįžtama prie aštresnių motyvų ir ilgesnių tyrinėjimų. Tiesa, prieiname prie gan slopaus ir neįsimintino albumo periodo (The Watcher, Dreamkiller, Atet), kuris kėsinosi sugadinti gerą albumo pradžią, bet įvyksta reabilitacija su melodinga At Empire's End. The Hunt irgi stipri daina. Turbūt mano mėgstamiausias gabalas yra The Transmutation of Cosmoctopus Lurker, kuris ilgas, dinamiškas, vis kintantis ir aštrus, priminė man ir The All Is One kai kurias kompozicijas, bet šio albumo kontekste daug puikiau išryškėjantis. Nu ir rami Cormorant užsklanda.
Nepaisant kelių neįsimintinų kompozicijų, albumas labai stiprus, todėl nusipelno 9-eto ir net su pliusu. Panašu, kad bus vienas ryškesnių šių metų albumų.
2021 m. liepos 6 d. 20:50:17
Kaip Motorpsycho sugeba išleisti albumą praėjus vos šiek tiek daugiau nei pusmečiui po The All Is One, ir dar kurio trukmė yra 70 minučių, aš nesuvokiu. Ir kas svarbiausia, kitaip nei The King Gizzard Lizzard, kuri yra tokia nonsensinė, kad net pavadinimą užmiršau, Motorpsycho muzikos galima klausytis ir ji yra kokybiška. Tiesa, The All Is One toks trippy albumas su ta N.O.X. pentalogija, kuri man nuvilko stogą tiek, kad net nebandžiau to albumo klausytis antrą kartą ir apsimesti, kad mano jėgoms suvirškinti visą tai, kas ten vyksta. Šitas albumas gerokai žemiškesnis ir man asmeniškai įdomesnis. The Waning dilogija užduoda labai aštrų, gitarinį skambesį, iškart suintriguoja. Kingdom of Oblivion įspūdingas gabalas, tęsia tą aštrų skambesį, bet dar įveda puikių melodijų. Lady May nuostabi psichodelinė baladė, visiškai tiktų į Jefferson Airplane 7-ojo dešimtmečio repertuarą. Su The United Debased vėl grįžtama prie aštresnių motyvų ir ilgesnių tyrinėjimų. Tiesa, prieiname prie gan slopaus ir neįsimintino albumo periodo (The Watcher, Dreamkiller, Atet), kuris kėsinosi sugadinti gerą albumo pradžią, bet įvyksta reabilitacija su melodinga At Empire's End. The Hunt irgi stipri daina. Turbūt mano mėgstamiausias gabalas yra The Transmutation of Cosmoctopus Lurker, kuris ilgas, dinamiškas, vis kintantis ir aštrus, priminė man ir The All Is One kai kurias kompozicijas, bet šio albumo kontekste daug puikiau išryškėjantis. Nu ir rami Cormorant užsklanda.
Nepaisant kelių neįsimintinų kompozicijų, albumas labai stiprus, todėl nusipelno 9-eto ir net su pliusu. Panašu, kad bus vienas ryškesnių šių metų albumų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas