Kvailute brangiausia, ir kas gi tau sakė, kad miręs aš jau nemylėsiu tavęs?
Tai kas, jei ne aš, dabar virpina žvakę ir kas valkatauja lietum po gatves?
Ir kas tau mėnulį virš guolio kabina ir Mocartą groja palangėn lašais?
Ir kas gi per miegą tave apkabina? Kas kiemą nušviečia klevais lyg laužais?

Mane vėjas ištiesino – ne grabo lenta
Vėjas – mūsų sūnus.
Mes žvilgsniais ir lūpom užrašėm natas
Dabar tik daina atkuria mus

Aš tavo saga, iš rankovės ištrūkus.
Aš tavo kava, kai su pienu geri.
Aš zuikis spalvotas tavuos naktinukuos
Naktinis drugelis svečių kambary.
Aš menamos lūpos, ten, kur nuogiausia,
Žvilgsnis nuogiausias į saldžias gelmes.

Ir kas gi tau sakė, kvailute brangiausia,
Kad miręs aš jau nemylėsiu tavęs
Mane vėjas ištiesins – ne grabo lenta
Vėjas – mūsų sūnus
Mes žvilgsniais ir lūpom užrašėm natas
Dabar tik daina atkuria mus

Mane vėjas ištiesins – ne grabo lenta
Vėjas – mūsų sūnus
Mes žvilgsniais ir lūpom užrašėm natas
Dabar tik daina atkuria mus

Atkuria mus...