Dabar gan ilgą laiką šios dainos negirdėjau, prieš kelias dienas nusprendžiau atgaivinti nostalgiją. Nors mano 11 metų senumo komentare ir nesimato, tačiau aš nuo pat pradžių turėjau vieną abejonę dėl šitos dainos: 7 minučių daina turi 3 minučių pagrindinę sekciją (Layla) ir 4 minučių užsklandą (Piano Exit), kurios muzikinė tema visai kitokia. Man toks kompozicinis disbalansas, kurį nežinau kaip vertinti. Dažniausiai pasirenku užmerkti tam akis ir vertinti dainą už jos gerąsias savybes. Bet kartais pagalvoju, kad jei daina būtų išskaidyta į dvi atskiras kompozicijas, ji veiktų dar geriau. Visgi ir Layla, ir Piano Exit buvo įrašytos kaip atskiros kompozicijos ir po to sujungtos. 

Bet man ir Layla, ir Piano Exit atskirai labai patinka. Layla gal labiau, visas tas rifas yra genialus, o soluotė gale nuostabi. Skoningą kontrastą turi melodingas priedainis ir fankiškai bliuzinis, vargonu persmelktas posmas. Clapton'as gal nėra mano mėgstamiausias vokalistas, tačiau šiai dainai jo kimus balsas labai tinka. Tad pasilieku ties anksčiau duotu 10 balų įvertinimu.

puiki fortepiono melodija ties 3:07 minutės riba tiesiog pakeri (kai po to jai pritaria ir gitara, ir antra gitara)

Galiu pasakyti: jei daina nemažos žmonių dalies laikoma vienu brangiausių klasikinės 8-ojo dešimtmečio roko muzikos perlu, tai taip ir yra. Bliuzinis rifas ir puiki melodija tiesiog pakeri. Clapton'as, ko norėti, įtaka tikrai yra. Bet gitara... Am, nebėra žodžių. Puiki, tikrai puiki.