Ventys lyg žvejei išgaudė žmones dar vaikus,
Ilgesiui uždėjo kaukę, pakeitė vardus.
Ir seni jausmai nublanko, žodžiai nebe tie.
Kai vieni kitus aplankom, skubam tart sudie.

Liaukis bėgt lemtie kaip vaikas, ei seni draugai,
Nieko ten nėra kur laikas baigiasi visai visai.
Kai vaikai iš vieno kiemo lipam lig dangaus,
Laužėm duonos riekę vieną, priesaikas draugaut.
Žaidėm burtais, traukė ūkščiai, buvo mums gerai.
Kinkėm vėją, tarsi paukščiai, skriejo aitvarai.

Liaukis bėgt lemtie kaip vaikas, ei seni draugai,
Nieko ten nėra kur laikas baigiasi visai visai.
Liaukis bėgt lemtie į mirtį, tostui šian draugai,
Sėskim, nes šioj žemėj skirta būti ne ilgai ilgai.


Laikas tarsi vynas baigės, baigsis ir dabar.
Nuo minčių šiltų apsvaigę pasėdėkim dar,
Stiklas per rankas kol eina, rytas kol išauš.
Ir prie žvakės traukiam dainą, nuovargis palauš.

Liaukis bėgt lemtie kaip vaikas, ei seni draugai,
Nieko ten nėra kur laikas baigiasi visai visai.
Liaukis bėgt lemtie į mirtį, tostui šian draugai,
Sėskim, nes šioj žemėj skirta būti ne ilgai ilgai.

Liaukis bėgt lemtie kaip vaikas, ei seni draugai,
Nieko ten nėra kur laikas baigiasi visai visai.
Liaukis bėgt lemtie į mirtį, tostui šian draugai,
Sėskim, nes šioj žemėj skirta būti ne ilgai ilgai...