Life In The Wires
Frost*

Didelis sugrįžimas su dvigubu albumu po neilgos trijų metų pertraukos. Įprastai Frostams pagamint albumą užtrunka ilgiau. Ir iškart pajutau, kad žmonės kalba apie šį albumą, kai jis išėjo. Todėl ir aš baisiai neatidėliojau jo perklausos. Jėtus, kaip jie kėsinosi į mano kantrybę. Albumas pagal trukmę didelis, o dar ir muzikinio turinio gelmės jie čia iškasė neprastai. Prireikė daug perklausų, kol susidėliojo mintys.

Tai yra iš vienos pusės labai įvairus albumas, tačiau Frost*, mano supratimu, nenaudoja jokių naujų ginklų. Daug kas skambesio prasme primena Day And Age, kai kas gal nukelia gerokai seniau, iki pat Milliontown, tačiau negalėčiau teigti, jog būtų įvykęs kažkoks reikšmingas poslinkis skambesio stilistikoje. O ir kompozicijos triukai gana panašūs, ir didelis lyrinis konceptas apie AI užvaldytame pasaulyje gyvenantį Naio, kuris per seną radiją išgirsta vilties balsą a la livewire, ir nusprendžia jį surasti, pamaištauti prieš viską matančią AI akį. 

Sakyčiau, muzika šiame albume laimi prieš lyriką. Aš klausausi šio albumo beveik be lyrikos, o ir nežinau, ar tikrai lyrika yra pati sumaniausia, nes pirmoje albumo pusėje labai daug siužeto nesijaučia, tik vis iš skirtingų kampų išreiškiama panieka distopiniam pasauliui, kuriame protagonistas yra kontroliuojamas ir vėliau persekiojamas Akies už jo atsigręžimą į senąjį "žmogiškąjį" balsą. Daugiau tektoninių lūžių siužeto prasme pradeda vykti nuo Propergander, bet čia daug neatskleisiu, tiesiog konstatuosiu, kad antra albumo pusė iš lyrikos pusės daug stipresnė nei pirmoji.

Kaip minėjau, man muzika svarbesnis dėmuo šiame albume. Aš girdžiu daugiau avantiūrizmo negu Day And Age albume, kuriame grupė daugiau fokusavosi į protingą kolektyvinę aranžuotę. Čia esti gan ekspresyvių soluočių (ypač School, Moral And Consequence ir Life In The Wires antroje dalyje). Galbūt man labiau patinka Johno Mitchello gitaros indėlis į šį albumą, taip pat Craigo Blundello būgnai skamba labiau išreikštai, bet jei jau vertinčiau visumą, gal man kiek labiau nušlifuotas, truputį daugiau formos turintis Day And Age skambesys šiek tiek artimesnis. 

Yra nemažai dainų, kurios man labai patinka. Mane jau užkabina trumpas, bet melodiškas Skywaving preliudas. Geros pirmosios kelios kompozicijos Life In The Wires (kur išgirsti trankesnio, dinamiško roko nei įprastai iš Frostų), This House Of Winter (truputį ramesnė, šaltesnė daina, bet turi galingą gitaros solo viduryje; visgi turbūt antroje pusėje vykstanti aranžuotės evoliucija labiau nuperka mano širdį) beigi The Solid State Orchestra (turbūt kupiniausia pokyčių, įdomiai surėdyta daina... susimąsčiau, ar pavadinimas nereferuoja į Yellow Magic Orchestra ir jų sėkmingąjį albumą Solid State Survivor).

Pirmas mano favoritas albume Evaporator. Iš palengvos įžangos kaip sprogsta pirmasis akordas kartu su būgnu ir visais elektroniniais paturbinimais, net nuo kėdės pašoksti. Su visom vokalinėm manipuliacijom ir gan erdviu sintezatoriaus garsu šioje dainoje bei daugiau pianino lead'u negu kad gitaros man ji primena Day And Age albumo favoritą Repeat To Fade. Kažkoks cinkelis šiose dviejose dainose yra. Evaporator užsidaro puikiai, atrodo, girdžiu intensyvesnį bosą (gal jis visuomet buvo, bet paskutinėje sekcijoje jis tiesiog mikse pagarsintas yra), kuris prideda daug draivo, kurio ši daina pabaigoje labai nusipelnė. 

Po jos sekanti Strange World yra labai gera, geresnė nei buvusios prieš Evaporator dainos. Iš jos truputį dvelkia arktimi (gerai su produkcijos efektais, pianinu ir tuščiai skambančiu sintezu sužaista ta šalčiu dvelkianti erdviška atmosfera). Bet manau, kad tai veikia kartu su lyrika. Tikrai išsiskirianti daina albume.

Idiot Box yra vienas iš singlų, ir turbūt logiška, nes ta daina turi pagaulų rifą. Gera daina, tačiau man asmeniškai neišryškėja albume. Absent Friends man asmeniškai nelabai tinka šiame albume, ji skamba pernelyg kaip konvencinė pianino baladė ir nesusiriša su kiek labiau trenkta Frost* muzikine natūra. 

Mano mėgstamiausias segmentas yra nuo School iki Moral And Consequence. Kaip ir minėjau, jis ir lyriškai veikia, bet muzikaliai... o vaikyti. School ir Propergander man kaip vienas kūrinys, School užkuria ritmiškai ir metriškai labai nelygią pirtį (jei norit savo konvencinius draugus atbaidyti nuo progo, paleiskit šitą kūrinį), kurią Propergander pratęsia su dar sunkiau griebiančiais rifais ir lyrika. Propergander tie sunkūs, žemi rifai veikia nuostabiai, geras pipiras į šitą troškinį. Sign of Life iš pradžių man sunkiau lipo (galbūt melodiškai man ta melodija pasirodė per daug banali), bet po kelių perklausų aš pradėjau vertint šitą dainą daug labiau. Čia, panašiai kaip ir Strange World, esmė yra tame, kaip su sintezais sėkmingai kuriama atmosfera, kuri gerai komplementuoja lyriką. Labai geras darbas atliktas su klavišiniu aranžuote, o ir ritmika dainai labai tinkama pasirinkta. Nu ir galiausiai Moral And Consequence, kuri turbūt kartu su Evaporator dalijasi mėgstamiausios albumo dainos titulą. Ten yra tiesiog 8 minutės dinamiško taškymo. Nežinau, kaip tas kūrinys kompoziciškai taip gražiai sukrenta ir veikia (matyt tas "Rain" priedainis išlaiko viską vienovėje ir kūrinys nesubyra į šipulius). Kita vertus, nežinau, kaip veikia daugelis Gentle Giant ir Haken kompozicijų (tai yra dvi grupes, apie kurias pagalvoju klausydamas Moral And Consequence). Kūrinyje esama ir labai skirtingų sintezatoriaus tembru, kuriais labai įvairiai žaidžiama, ir nežinau, kas Mitchellui trenkė į galvą ties 5:50 toj vietoj paleist akustinės gitaros tembrą beveik be jokio distortion'o, bet tai susiklauso nuostabiai. 

Ir ateiname prie didžiojo 15 minučių giganto Life In The Wires Pt.2, apie kurį turiu kontroversišką nuomonę – tai vienas iš mano nemėgstamiausių kūrinių albume. Ir taip yra todėl, kad po Moral And Consequence jis jau nebeturi ką naujo parodyti. Jame irgi daug vietos skiriama instrumentiniams žaidimams, bet jie visi skamba ganėtinai konvenciškai, kaip iš kokios mėgėjiškos progo grupės, bandančios replikuoti kažką panašaus į Frost*. Ties tuo kūriniu mano dėmesys pradeda blaškytis ir aš jo dažniausiai nesugebu išklausyti susikaupęs. Galbūt vienintelė mane sudominanti sekcija stoja prieš 10 minučių riba, kur intensyvų instrumentalą nutraukia pianinas su Morzės kodu antrame plane, o po to visą efektą kubu pakelia archaiškai skambantis tikras progroko vargonas. Šitoj vietoj lieku nustebintas ir pamalonintas, bet manau, kad kūrinys negauna kietos kulminacijos ir Starting Fires lygiai taip pat neužbrėžia albumui tokio brūkšnio, kokio jis nusipelnė. 

Būtent tos švelnios abejonės dėl lyrikos ir mano nepasitenkinimas didžiąja albumo kompozicija ir apskritai albumo finalu yra du faktoriai, neleidžiantys man parašyti 10-uko albumui. Nors albumas labai geras, tik vos vos nusileidžia minėtajam Day And Age, kurio komponavimo stilių gan arti širdies laikau. Tad tvirtas 9-etas.