Love, Fear And The Time Machine
Riverside

Taip, grupė arba jos atstovai paaukoja kopijų recenzentams. Recenzentai, nepriklausomai nuo to, ar atsiliepimas geras, ar blogas, didina grupės matomumą medijoje. Man irgi teko porą kartų recenzuoti lietuvių albumus gavus iš jų CD arba skaitmeninę versiją. 

Aš nesakyčiau, kad albumas labai jau skirtingas nuo Shrine of New Generation Slave. Tiesiog truputį lengvesnis, atmosferiškesnis, gal net vietomis simplistiškas ir čiut minimalistinis. Dėl to man tai yra labai sunkus albumas virškinti. Jo klausytis smagu, bet po kiekvienos perklausos jausmas kaip nusišluosčius nosį į nosinaitę ir tą nosinaitę išmetus. Tiesiog nubėga, nuvilnija maloniai per ausis ir viskas. Aš manau, kad grupė padarė pažangą po to išleisdami Wasteland, net kai po Grudzinskio mirties mes išvis nežinojom, ar tik Love, Fear And The Time Machine nebus paskutinis Riverside darbas. Wasteland daugiau užbrėžė akcentus ant sunkių dainų, o melodingas dainas irgi nušlifavo taip, kad jos išryškėti. Tuo tarpu šitas albumas labai jau homogeniškas, sunkūs momentai ne per sunkūs (Under The Pillow, Discard Your Fear ir Saturate Me turbūt sunkesni albumo numeriai, bet jų sunkumas labai savotiškas). O kai kurios ramesnės dainos man nepalieka įspūdžio ir po 5 perklausų (Time Travelers, Afloat). Mano mėgstamiausi momentai albume yra Addicted (skamba kaip Mamontovo repertuaras, klasikinis alternatyvinis gabalas, o dar ta puiki paskutinioji minutė). Discard Your Fear įžanga ir iškart iššokantis boso kupinas pagrindinis motyvas man įvaro ekstazę. Caterpillar And The Barbed Wire turi labiausiai progresyvią aranžuotę albume. Nu ir Towards The Blue Horizon labai smagiai išpildyta daina su puikiom gitaros solo. Šie keturi kūriniai man yra 10-ukai. Kitos dainos man balansuoja tarp 8-9 (nes, kaip minėjau, labiausiai žaidžia neįsimintinumo faktorius). Todėl visam albumui rašau 9-etą, kadangi tai silpnesnioji grandis paskutinių trijų albumų serijoje.

Labai skiriasi nuo Shrine of New Generation Slave. Dominuoja svajingos, lėto tempo dainos. Man čia daugiau panašumo į solinį Marijušo Dūdos projektą Lunatic Soul. Bet visumoje, albumas geras, tikrai atras gerbėjų.

 Mano favoritai : Towards the Blue Horizon, Saturate Me ir Lost.

Dar pora savaičių iki oficialaus albumo išleidimo, bet progarchivas jau įvertino, o Angry Metal Guy net parašė išsamią recenziją. Kaip čia gaunas? Gal jiems atsiunčiamos išankstinės kopijos?