Senai įsimylėjau šalto akmenio ramybę
Tavo tuščio žvilgsnio tylą
Tavo švelnumą iš skausmo prajajoj
Ir keistą šypseną mūsų kelių pabaigoj
Gal tu dar prisimeni mane - “Aš kovosiu!”
Tokį nublukusį, supančiotą švine
Kaip norėčiau dabar pažinti, tu man atsakai:
-Tu pats jau senai pamiršai save
Žiaupčioja prapjautų gerklių choras
Užkišau jiem burnas smėliu
Nespėjo mirti, palaidoti gyvi
Šlykštisi savo pačių krauju
Mano kumštis - visa Lietuva
Kraują suspaudęs tarsi paukštį sužeistą
Aš turiu tai, ko nieks neturės
Pats žinau tai, ko nieks nesužinos