Pritarsiu Alvydui, kad šis albumas yra stipresnis nei Angel Station ar The Roaring Silence. Tiesa, man pirmas įspūdis, kai jį išgirdau prieš 10 metų, buvo stipriausias, o po to prie šio albumo grįždavau retai. Dabar galbūt įtraukčiau jį į MMEB albumų top5-uką, tačiau man neaplenktų nei Solar Fire, nei Nightingales & Bombers, nei Watch ar Chance. Man šiame albume trūksta charakterio: grupė groja įsimintiną, melodingą bliuzroką, tačiau tas bliuzrokas nėra labai išskirtinis. Tuo aspektu debiutinis albumas ar Glorified Magnified net šiek tiek stoja į priekį: tuose albumuose buvo gana savita, tamsoka, šlakeliu džiazo persmelkta atmosfera. Čia yra labai klasiškas bliuzrokas ir tiek. Todėl šis albumas stoja į vieną gretą su The Good Earth, kuris pasižymi labai panašiomis charakteristikomis, nors galbūt The Good Earth yra truputį progresyvesnis.
Visgi tas bliuzrokas stiprus. Messin' tikrai puiki daina, joje yra bene geriausios gitaros solo partijos visoje MMEB diskografijoje. Buddah pasiūlo neblogą sintezo improvizaciją. Black And Blue galbūt man labiausiai atmosferiškai primena debiutinį albumą – tas melancholiškas minoras, a la Lynyrd Skynyrd ant progo steroidų. Mano mėgstamiausia kompozicija albume yra instrumentinė – Cloudy Eyes. Nuostabi gitaros melodija, lengvas, lėtas motyvo vystymasis leidžia giliau panirti mintimis į muziką. Labai profesionalus išpildymas: nei per daug kažko, nei per mažai. Man mažiau patinka Sadjoy – jos melodija gal net kiek per saldoka, nors grupė ją realizuoja panašiu būdu kaip ir Cloudy Eyes. Man taip pat Mardi Gras Day yra nepelnytai neįspūdingas albumo uždarymas, daina savo kokybe gal ir tiktų į Glorified Magnified albumą, bet ne į tokią gėrybę kaip likusios Messin' dainos.
Man tai vienas dalykas su dabartiniais emoji, tai kad jie gerokai didesni nei tekstas ir kartais dėl to negražiai atrodo. Nors nauji atrodo per maži, bent iš mano ekrano žiūrint, todėl net nežinau, koks sprendimas būtų geriausias.
Šiaip, at the end of all this, man emoji nėra svarbus reikalas. Jei jų nebūtų, aš nelabai ir pasigesčiau. Galėčiau parašyti dvitaškį ir D didžiąją arba skliaustą ir to užtektų visiems suprasti šiais laikais
Ten kažkokių elaborate emoji, kur ten visokių profesijų žmogeliukai būna ir pan. komplikuotos nesąmonės nenaudoju. Vėliavėlių ir tų turbūt nėra tekę gyvenime panaudoti.
Nu aš emoji prisijaukinau ir kartais komentaruose vartoju, tiesa, aš naudoju dažniausiai visokius generic smile'us ar kažkokius simbolius (kaip būna visokios varnelės, up-arrow, šauktukai facebook'e arba discord'e).
2023 m. kovo 13 d. 01:52:16
Pritarsiu Alvydui, kad šis albumas yra stipresnis nei Angel Station ar The Roaring Silence. Tiesa, man pirmas įspūdis, kai jį išgirdau prieš 10 metų, buvo stipriausias, o po to prie šio albumo grįždavau retai. Dabar galbūt įtraukčiau jį į MMEB albumų top5-uką, tačiau man neaplenktų nei Solar Fire, nei Nightingales & Bombers, nei Watch ar Chance. Man šiame albume trūksta charakterio: grupė groja įsimintiną, melodingą bliuzroką, tačiau tas bliuzrokas nėra labai išskirtinis. Tuo aspektu debiutinis albumas ar Glorified Magnified net šiek tiek stoja į priekį: tuose albumuose buvo gana savita, tamsoka, šlakeliu džiazo persmelkta atmosfera. Čia yra labai klasiškas bliuzrokas ir tiek. Todėl šis albumas stoja į vieną gretą su The Good Earth, kuris pasižymi labai panašiomis charakteristikomis, nors galbūt The Good Earth yra truputį progresyvesnis.
Visgi tas bliuzrokas stiprus. Messin' tikrai puiki daina, joje yra bene geriausios gitaros solo partijos visoje MMEB diskografijoje. Buddah pasiūlo neblogą sintezo improvizaciją. Black And Blue galbūt man labiausiai atmosferiškai primena debiutinį albumą – tas melancholiškas minoras, a la Lynyrd Skynyrd ant progo steroidų. Mano mėgstamiausia kompozicija albume yra instrumentinė – Cloudy Eyes. Nuostabi gitaros melodija, lengvas, lėtas motyvo vystymasis leidžia giliau panirti mintimis į muziką. Labai profesionalus išpildymas: nei per daug kažko, nei per mažai. Man mažiau patinka Sadjoy – jos melodija gal net kiek per saldoka, nors grupė ją realizuoja panašiu būdu kaip ir Cloudy Eyes. Man taip pat Mardi Gras Day yra nepelnytai neįspūdingas albumo uždarymas, daina savo kokybe gal ir tiktų į Glorified Magnified albumą, bet ne į tokią gėrybę kaip likusios Messin' dainos.
Albumas nusipelnė solidaus 9-eto.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. gegužės 16 d. 18:57:45
Šis albumas man išskirtinis. Nors išgirdau jį neseniai, tačiau pamėgau labiau už Angels Station ar Roaring Silence.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly