Mestarin kynsi
Oranssi Pazuzu

Oranssi Pazuzu – Uusi teknokratia (Mestarin kynsi) Pirmiausiai sudomino klipas šiai dainai, tada palaipsniui perėmė muzika. Šiuos suomius mačiau Velnio Akmenyje 2017-ais ir tada jie man pasirodė neformatai šiam festui. Labai jau novatoriškai skambėjo jų blekas, kažkoks fantasmagorinis siaubiakas ties šizofrenijos riba. Dabar ši atmosfera dar grėsmingesnė kai blackmetal‘is persisunkė industrial  komponentais. Ypač paveikus užsiciklinantis rifas-motyvas ant kurio gula visa ši iš pažiūros chaotinė, bet iš tikro gerai apgalvota muzikinė masė.

„Ilmestys“ kur kas ramesnė ir lengvesnė daina, nors nerimo šydas aklinai dengė didesnę dalį dainos, į pabaigą jau akivaizdžiai prasiveržė grėsmė ir dvasinės būsenos  patologija. Nauja, efektyvu, įsimintina, netgi savotiškai žavu.

Šitas albumas yra pirma rimta mano pažintis su Oranssi Pazuzu, grupe, kuri man visada atrodė kaip viena didžiausių mistikų sunkiosios muzikos pasaulyje. Kadangi šiemet klausiau daug juodmetalio, tai buvo pats laikas pabandyti suprasti, ką čia šitie psichai išdarinėja. Ir šitas albumas mane visiškai susprogdino. Štai šitaip turi skambėti eksperimentinis metalas. Aš visada svaigau dėl klavišinių ar sintezų varomo sunkaus metalo ir šiuo albumu Oranssi Pazuzu apeliuoja tiesiai į mano silpnąją vietą. Po to, kai atradau šį albumą, aišku, įsijungiau ir grupės gerbėjų mėgstamiausią albumą Värähtelijä, bet manau, kad šituo albumu Oranssi Pazuzu dar išdrąsėjo, dar labiau stumia metalo muzikos ribas. Värähtelijä turi daugiau gitarų, bet ten labai kruopščiai atidirbtos kompozicijos, visas tas ano albumo skambesys kaip nupoliruotas postmetalas. Labiausiai Värähtelijä natūrą šiame albume atitinka paskutinis gabalas Taivaan portti, kur yra puikus, stogą raunantis rifas, bet tas stiprėjantis psichodelinis sintezo motyvas antrame plane smagiai kulminuoja.

Uusi teknokratia ir Oikeamielisten sali galbūt gali prilygti tuo Värähtelijä albumui, kad jose vyrauja gitarinis skambesys, tačiau šiose kompozicijose dar daugiau dinamikos nei Värähtelijä albume, ko aš dažnai tikiuosi iš juodmetalio, nes aš tikiu, kad koncepcija, kad black'as turi skambėti vos ne kaip doom'as, tik šiurkščiau, yra neteisinga. Visgi, be Taivaan portti, mano kitos dvi mėgstamiausios kompozicijos yra Ilmestys ir Kuulen ääniä maan alta. Drąsiausi grupės eksperimentai (tik negaliu lyginti su ankstyvesne grupės kūryba, nes jos negirdėjęs). Abi kompozicijos yra varomos industrinės elektronikos, kuri mane žiauriai pozityviai veikia. Ir šiurkštus vokalas jų kontekste veikia superiniai. O didžiausia euforija kala tuomet, kai tuos elektroninius motyvus sudaužo rifų bombarda, kuri abiejose dainose yra tiesiog nereali. Tiesiog idealus eksperimentavimas. Vienos mėgstamiausių 2020-ųjų kompozicijų, kurios šiam albumui garantuoja 10-uką. Ir greičiausiai Oranssi Pazuzu yra mano metų atradimas. 

P.S. dalinai dėkoju Alvydui už šį atradimą. Matydavau, jog jis music'e aktyviai domisi šia grupe, o kitų internautų diskusijos apie šią grupę tik dar labiau pastūmėjo mane link šio albumo perklausos.