Minčių lietus: komunizmas ne išeitis.

O kam vasara? Vasara niekam. Tu niekas, tau vasara. Aš niekas, man vasara. Mums, niekams, ne vasara, mums, niekams, visas gyvenimas po niekieno kojomis. Kodėl niekams? Nes niekas yra per daug mažas, kad būtų kažkuo, per daug silpnas, kad būtų kažkuo, per daug luošas, kad būtų kažkuo. Luošas? Ne, verčiau per daug tobulas. Tobulybės pasmerktos tobulumui, o niekas toliau lieka nieku, nes toks likimas. Tik likimas yra kažko vertas. Argi? Juk tas likimas toks pat niekinis, nes kontroliuoja niekus. Tai kas yra kažkas? Argi yra kažkas? Nesinori tikėti, nes viskas, kad vertinga, niekada neegzistavo, o gal laiko tėkmėje pranyko, paskendo rūke, migloje, guli ežero dugne ar žaižaruojančiame lauže. Taip, mes sudeginome viską, ką turėjome pernelyg svarbaus, pasilikome tik smulkmenas, kurių reikšmė mums yra niekinė. Gal tik tas nematerialus jausmas kažko vertas? Bet kas iš to jausmo? Meilė atnešė tik išlaidas, nes perki rožę ar tulpę savo antrajai pusei. Kas ta pagarba? Nuo jos dar niekas netapo turtingu. Kas ta sąžinė. Nesąžiningieji būna ir milijonieriais. O kokią vertę turi milijonai? Materialinę? O ar materialo mums užtenka? O ar išvis mums kažko užtenka? Ne, nes mes jau ir taip visko per daug turime. Nulepinti Dievo ir pasaulio. Likimas suteikė mums tobulybės jėgą, o mes ją eikvojame savo naujomis užgaidomis. Tik tiek žinau, kad mes per daug norime, bet per daug turime. Kažkas taip sudirbo mūsų psichiką, kad mes pasidarėme per daug godūs ir gobšūs. Kodėl mums reikia daugiau? Milijonieriams neužtenka pinigų, skurstantiems jų taip pat trūksta. Milijonieriams trūksta jausmingumo, mums trūksta meilės ir šilumos. Gal viską padalinkime po lygiai, kad nepavydėtume kažkam? Gal geriau pripažinkime, kad nesame išskirtiniai, gal geriau supraskime, kad nėra ko pavydėti, jog esame tie patys niekai, seniai užmiršti visų, nes esame niekai, kuriuos dar vienas kažkoks eilinis niekas pavadino mus homo, žmonėmis. Kodėl mes turime kalbą. Kalba yra vertinga. Ir mes ją turime? Gal tai jau verčia mane suprasti, kad nesame tokie jau niekai. Nors ne, neužtenka turėti kalbą, kad būtume kažkuo. Neužtenka gyventi. Reikia turbūt įsirašyti į istorijos vadovėlius. Nors ir to neužtenka. Marksas kiekviename istorijos vadovėlyje buvo įrašytas už savo komunizmo teorijas, kurios, kaip paaiškėjo, nemaža dalis buvo klaidingos. Gal daugiau istorijos vadovėlio verti revizionistai, kurie bandė kažką daryti, kurie bent bandė nieką paversti kažkuo. Iš čia ir teigiu - bandymas yra pagrindinis elementas, o laimėjimas yra niekas prieš bandymą. Bandydami galime pajausti, jog kažką galime, nesame tuščiaviduriai niekalai. Dabar jau tikrai suprantu, kad savęs, tavęs ir visų kitų neverta vadinti niekais. Niekai tik tie, kurie nerizikuoja esant gerai progai, kurie negeria šampano, išskyrus tuos atvejus, kai šampano nemėgsta (šampanas yra šlykštus gėrimas, mano nuomone). Taigi, gal komunizmas ir lygybė ne išeitis. Gal nereikia tos lygybės vien dėl to, kad būtume visi skirtingi. Pagaliau ir suprantu, jog pavydas ir konkurencija yra vienas kito varikliai. Ir jie būtini. Tai ir padeda kažko bandyti, kažko siekti. Taigi, mums tebūtina būti savimi, visa kita nesvarbu.