More
Pulp

Visai įtraukiantis albumas, daug su juo laiko praleidau. Klausiau nemažai jo kartu su grupės Hate „Bellum Regiis“ ir jie man kaip vienas kito antitezė, Hate juod/mirtmetalis turi gerų kompozicinių idėjų, rifų / ritmų / tempų poslinkių, daug dinamikos, bet labai mažai spalvos harmonijoje / instrumentuotėje. Pulp „More“ atvirkščiai – čia aranžuotės labai spalvingos, bet dažnai dainos būna paprastokos savo sandara, savo ritmu ir pan. Galbūt dėl to aš niekada anksčiau neklausiau Pulp kūrybos ir be „Common People“ ir „Disco 2000“ daugiau nieko nežinau.

Tai kas čia per tos įvairios spalvos? Pradėkim nuo nuotaikingos post-punky Spike Island, kuri savo maniera labai primena David Bowie 80-ųjų kūrybą (Modern Love, Let's Dance etc. šauna į galvą). Jarvis Cocker'io balsas šiaip labai panašus į Bowie. Panašaus pakilumo yra Got To Have Love, kuri iš tikrųjų yra mano mėgstamiausia daina albume, man baisiai patinka klavišų suteikiamos spalvos ir jų dermė su orkestriniais elementais, kurių, beje, šiame albume irgi apstu. Galbūt prie panašių dainų priskirkime ir Grown Ups, kuri galbūt nėra toks energetinis pliupsnis, bet vis tiek turi mažorinį uplifting skambesį, tik maniera labiau pasakojamoji, man asociacijas daugiau kelianti su Nick Cave negu David Bowie. 

Tada mes turime kelias enigmatiškesnes dainas, kurias visas tikrai vertinu. Tai Tina, Slow Jam, My Sex. Tina turi tikrai sofistikuotą aranžuotę su orkestriniais elementais, nors man dalis melodinių motyvų šioje dainoje skamba blankokai. Slow Jam lėtą atmosferą aš mėgstu labiau, ši daina labai lengvai ir gerai auga, stiprėja. Viena iš retų dainų albume, kur labai gerai vertinu ritmo sekciją (tiek Andrew McKinney bosą, tiek Nick Banks būgną). My Sex turi daugiau ritmiškumo ir slėpiningumo Prince'o stiliumi, bet jos jėga yra vokaluose, tiek Jarvis'o, tiek back'ų choro, ypač pabaigoje, kuri skoningai ir laipsniškai transformuojasi į palaidų balsų koliažą. 

Tada turime porą atmosferinių pastoralinių gabaliukų tokių kaip Farmers Market ir Hymn Of The North, kurie klausosi gal net kiek per lengvai ir kiek pranyksta albumo kontekste, nors pastarosios dainos viduryje įvyksta stipresnis lūžis, kuris, deja, neužsitęsia. 

Galiausiai, albumo pabaigoje yra kelios folkinį poskonį turinčios dainos kaip Background Noise, Partial Eclipse ir A Sunset, kurios irgi savotiškai šarmingos. Iš jų labiausiai man patiko Partial Eclipse, labai natūralus smuiko ir akustinės gitaros duetas įpūčia keltiškos dvasios. Akordų progresija skamba visiškai kaip kokia britiška liaudies daina. Background Noise kažkas panašaus, nors skamba panašiau į modernesnę vakarietišką pop dainą. A Sunset turi lėčiausią ir monotoniškiausią melodiją iš jų trijų, bet tikrai nėra silpna daina. 

Tai va, tų spalvų yra nors vežimu vežk, bet jau pasisakiau prie atskirų dainų, kad kai kurios dainos prablanksta dėl savo ganėtinai standartiškos ritminės sekcijos arba dažnu atveju monotoniškos dainos struktūros. Būtent dėl šitų aspektų aš Grown Ups išskirčiau kaip silpniausią albumo dainą, joje tos 6 minutės panašaus melodinio motyvo pradeda tam tikru momentu net įkyrėt. Taip pat kaip didelį minusą išskirčiau tai, jog nėra ir tikrai stiprių dainų, kurios turėtų ir originalią kompoziciją, ir įkvepiančią instrumentuotę ir kurioms norėtųsi rašyti 10 balų.

Bet tikrai įdomus, smagiai klausomas albumas. Rašau jam 8-etą su pliusu. 

Šia vasara nieko geresnio negirdėjau.......