Dar dabar iš sąstingio negaliu atsibust
Ir prie savęs laisvės vėją švelnų siųsti
Kas naktį vis lankai mano sapnus
Kuriuose gyvenimas mano atrodo dar labiau painus

Atsibudus sunku vėl užmigti
Apie tave mintis marinti
Nes nepamirštu, kiek mažai mums trūko iki Olimpo kalno
Dar dabar nesinori lipt ant kito balno

Gyvenu prisiminimais apie kurtą mūsų pasaką
Kai sėdėdavom ant suoliuko naktį vasarą
Tuomet prie tavęs laikas sustodavo
Kai iš jaudulio rankos viena kitą arčiau spausdavo

Švelnus alsavimas priversdavo kūną išpilti šaltu prakaitu
Saldus prisilietimas karštų lūpų
Atimdavo bet kokį jausmą saiko
Tavo ilgi juodi plaukai krisdavo tada ant mano veido

Negaliu pamiršt to nuostabaus dar vis jų kvapo
Jaučiuosi tarsi būčiau paskendęs tamsioj jūroj bučinių
Kurioje tavo veidas skaistus
Visada buvo mano švyturiu

Nepamiršk, dėl ko vienas kitą gyvenimu vadinom
Nepamiršk to stipraus širdies plakimo
Ir kai bus tau labai sunku
Aš visą laiką būsiu mintyse kartu


Viskas, kas turi pradžią, sulauks ir savo galo
Nors man atrodo, viskas per anksti užšalo
Jau rudenį tavo vidus po truputį balo
O man dabar labiau skauda, nes turėjai tu stipresnio valo

Lengvai paleidai svajones į viršų
O kiek kartų mėginau sugrįžti, neužtektų suskaičiuoti pirštų
Ir vis parkritęs atsistoju
Nes vidus dega noru būti tau prie kojų

Bučiuoti nuostabiai švelniai tavo rankas
Ir kelti viduje audras
Tu pasakyk, kaip galima pamiršt tą mielą žvilgsnį
Dėl kurio drebėdavau ir negalėjau žengti žingsnio

Visas paskendau raudose
Tavo akyse lyg užkastas giliai žemėse
Man visada labiau norisi matyti tavo veidą
Nei skaisčią ryto saulę, džiovinančią nuo lapų rasą

O kaip galėčiau pamiršt tą tyrą juoką
Kuris man visada suteikdavo didžiulį džiaugsmą
Turbūt dėl to dabar jaučiuosi šoke
Lyg būtų viskas išsiųsta nuo manęs kuo toliau didžiuliame voke

Nepamiršk, dėl ko vienas kitą gyvenimu vadinom
Nepamiršk to stipraus širdies plakimo
Ir kai bus tau labai sunku
Aš visą laiką būsiu mintyse kartu


Kaip greitai bėga nesustodamas laikas vis
Mano visas viltis eikvodamas besaikis
Bet aš nesigailiu, ką dėl tavęs dariau
Ir kaip ne vieną kliūtį įveikiau, bet aš vis ėjau ir ėjau

Kol prie tavęs atradau beribę sieną
Uždengtą nuo manęs storiausiu plienu
Ir dabar nesvarbu, ar kas nors tarp mūsų bus
Nes tai, kas buvo tikra, niekada nepražus

Ir visada mano širdyje liks
Nes šitas randas niekada pilnai neužgis
Sūri ašara dar ne kartą tavo veidu riedės
Nes širdis atsiminimams vėl atgimti padės

Ir giliai paslėptas jausmas niekada tavy neblės
O aš tavęs irgi nepamiršiu niekada
Nes per giliai manyje įsmeigta tavo adata
Kur jau seniai pamestas siūlas

O gal tiesiog aš per daug aklas
Ir nenoriu taip lengvai to palikti
Kas mano dienas versdavo maloniai slinkti
Todėl už viską noriu tarti iš visos širdies: labai ačiū

Nepamiršk, dėl ko vienas kitą gyvenimu vadinom
Nepamiršk to stipraus širdies plakimo
Ir kai bus tau labai sunku
Aš visą laiką būsiu mintyse kartu


Nors ir keičiame šturvalą
Vėliau lieka tik pravalas
Kodėl per vėlai iš letargo miego bundam
Ir širdyje stiprius jausmus juntam