Pirmą kartą atkreipiau dėmesį į labiau klasikinę IQ kūrybą, nes iki šiol daugiau žinojau tik modernesnius albumus (ypač The Road of Bones ir Resistance). Patiko akivaizdus perėjimas iš sunkesnio, rifingesnio ir epiškesnio šiandienos braižo į daugiau sintezatorinę ir atmosferiškesnę pusę (bent jau ką girdžiu iš kelių paklausytų Nomzamo albumo dainų). Nomzamo albumas kažkaip nėra vertinamas gerai (bent jau progarchives), tačiau man No Love Lost iškart labai patiko. 

Čia girdėti Genesis Duke laikų stiliaus synth-rokinis garsas su panašiai upfront būgnų garsu. Negana to, tuometinio vokalisto Paul Menel balsas man primena Philą Collinsą. Ir čia baigiasi analogijos su Duke, bet nesibaigia su Genesis, nes Mike Holmes gitaros tembre girdžiu daug Hackett'o. Beveik galėtum teigti, kad IQ tėra Genesis wannabe-band'as, bet vis tiek IQ turi savitą atmosferą, kurią šiaip sunku apibūdinti. Šitoj dainoj ji tokia tamsesnė ir noktiurniškesnė, bet paklausai Promises arba Human Nature ir ten išgirsti kaip tik daugiau skaidrumo ir skambumo (gitaros rolė labai patampa svarbi). Svarstau, galbūt Nomzamo dainos skamba taip, kaip Genesis skambėtų, jei į 9-tąjį dešimtmetį būtų žengę vis dar su Hackett'u savo sudėtyje. 

Daina įsimintina ir turi patrauklią atmosferą, vien už tai duočiau 10 balų, bet tas trumpas instrumentinis interliudas ties maždaug 3:15-3:40 yra mano mėgstamiausias momentas dainoje. Iškarpa, gerai iliustruojanti, kodėl taip dievinu sintezatorius progroko muzikoje ir dažniau renkuosi klausytis tų grupių, kurios turi ryškią klavišinių sekciją. Labiausiai šis segmentas priminė kanadiečius Saga. 

Tad 10 balų.