Noriu, kad tau pasisektų
FC Baseball

Tautvydas mano ausimis yra vienas originalesnių mūsų kartos atlikėjų Lietuvoje, jis randa netikėtų kampų bene kiekvienai savo dainai. Ne kiekvienas sugalvotų padaryti tokią indie pop baladę su tarmiškom baltom eilėm kaip „Tukiuo švėisuo“ ir tai mes turbūt laikome tiesiog standartine „FC Baseball“ daina. Apskritai man Tautvydo dainų tekstai gana relatable, labai lietuvišku būdu spinduliuojantys. Juose nėra teisingos kanoniniams eilėraščiams būdingos eilėdaros, bet daug dėmesio skiriama atskirų žodžių sąskambiams ir vaizdinėms metaforoms, kurios pakankamai artimos net ir tūlam žmogui. Man „Astro“ tekstas tokia absoliučiai lietuviška idilė – važiuojam gazu dugnu su kokiu nors bembiu pažiūrėt žvaigždžių ir per daug nesirūpinam, šokam tipiškai lietuviškai nerangiai (tik kaulai ir rūbai) ir pan. Man atrodo užsienietis šiuose tekstuose rastų absoliutų nulį sentimentalios vertės, bet juose daug lietuviško būdo, lietuviškos jausenos. Šiaip visą šią mano prakalbą apie tekstus turbūt geriausiai įprasmina viena strofa iš „Dešimt aukštų jausmo“: „Nežinau net ką, / Ką ir pasakyt / Užteks jau apskritai man dainas rašyt / Šiom dienom aš / Penkios raidės / Ir dešimt aukštų jausmo“. Tiesiog ir norisi pasakyti „raskit save šiame tekste“.

Pakalbėkim apie muziką. Čia ji visokia. Kaip ir minėjau, „FC Baseball“ moka rasti įvairių kampų, tik problema ta, kad kai kurie kampai skamba labai įdomiai, o kiti jau pakankamai girdėti, nenauji. Labai mano mėgstamiausia daina albume – tas funky gitarinis posmo motyvas, klavišais prasprogstantis priedainyje skamba labai įkvepiančiai ir gaiviai. Astro irgi labai įdomi daina – tamsiai melancholiškas, bosiškas, bet vėlgi kiek funky ir groovy posmo motyvas puikiai kontrastuoja su nostalgiškai melodingu priedainiu. Šventoji yra ba. FC Baseball kūne – tas žematonis altrokinis rifas ir visas dainos vystymas lyg iš Beno užrašų knygutės. Ir išpildyta taip pat gerai (jei ne geriau). Faina gitaros solo pabaigoje.

Bet kitoms dainoms turiu mažiau komplimentų. Dešimt aukštų jausmo toks nepernelyg geresnis Biplan žanro feel-good skambesys. Mėlyna turi ritminį motyvą lyg iš kokio trap'o ar gal drum&bass'o (nebaisiai mano galva dabar komputuoja elektroninės muzikos stilius), bet jis greitai pabosta, nepaisant smagių antraplanių motyvų aranžuotėje su klavišais. Noriu, kad tau pasisektų spoken word maniera greitai pradeda erzinti. Dar jei bent vokalas būtų toliau mikse... Greitkeliai visai nebloga lengvo roko daina, bet kiek prailgsta per tas palyginti neilgas 4 minutes (ir ta dalis po „tęsk muzoną“ yra gan uninspiring instrumentalas ir albumo finalas). Kregždutė man patiko mažiausiai – John Lennon "Imagine" ar bet kurios kitos per daug nugrotos pianino baladės vibe'ai, labai standartiška ir šabloniška. 

Tad šis albumas toks mixed bag. Patinka tekstai, labai patinka trijų dainų muzika. Dar kelių dainų muzika vidutiniškai gerai ir toleruojama, bet kai kurie muzikiniai momentai stačiai nuviliantys. Tad turbūt ir balas pasirodys atitinkamas: 8-etas.