Virš horizonto kyla pamažu,
Nenugalima audrų,
Švieski, kol nesibaigė diena,
Aplankys tave tai tamsoje.

Pr. Šviesa apakina akis,
Tamsoj jos nieko nematys.
Tad jos merkias pamažu,
Nuo aušros lyg sutemų.

Ištekėjęs kraujas tepa,
Nors širdis ir plaka.
Nusilenkęs šiam pasauliui,
Aš kostiumą nusimaunu.
Sutraiškytais pirštais
Vandenį semiu
Nors versmės man per tirštos,
Atsigėręs išeinu.

Pr. Šviesa apakina akis,
Tamsoj jos nieko nematys.
Tad jos merkias pamažu,
Nuo aušros lyg sutemų. X2