Man šių laikų Machine Head yra pakankamai nusigyvenę. Jų kūryba tiesiog neskamba šviežiai. O kai kuriuose momentuose net ir labai perdėtai. Man sunku klausytis, kaip Flynn'as rėkia „If there was ever a time in my life / That time is now“ dainoje „Become The Firestorm“. Tai, visų pirma, vis dar baisiai orientuota į 15-mečių auditoriją, nors Machine Head klausytojų amžiaus vidurkis tikrai didesnis. Visų antra, tai atliekama tokiu antrarūšiniu metalcore stiliumi... nu nuo kada Machine Head yra metalcore'o grupė? Kitas momentėlis, kurio man sunku klausytis: interliudas „Overdose“ – man tiek sustojantis pulsas, tiek seselės pranešimas skamba taip šaržiškai ir neoriginaliai. Iš kitos pusės, reikia pagirti, kad grupė neblogai susidorojo su užduotimi sukurti konceptualų albumą: jis tikrai skamba kaip toks, nepaisant primėtytų klišių dainų tekstuose, kokios pavyzdį jau pateikiau.
Nu teksto tuos momentus galima pateisinti, juk Machine Head visada buvo nihilistai, tik šįkart pasirinko ne pačią įtikinamiausią to išraiškos formą. Bet dėl muzikos man liūdniau: šen bei ten nukrito pora originalių momentų, bet daug rifų skamba pernelyg primityviai ir neįsimintinai. Atrodytų, kad nepaisant dviejų muzikantų pasikeitimo keturiukėje po Catharsis, pažanga nebuvo padaryta. Tie keli originalūs momentai: 1) visa Slaughter The Martyr sofistikuota dainos struktūra... kažką tokio būtų galima sutikti nebent The Blackening albume. 2) My Hands Are Empty a cappella dalis sodriu žemu balsu, kuris skamba beveik kaip grigališkasis choralas savo atmosfera. Gaila, kad jai skiriama mažai dėmesio pačioje dainoje. O man labiausiai prilipo tos dainos, kur Machine Head suskambo taip, kaip prieš 15 ar net 25 metus. Tokių charakteringų rifų, kur iškart gali pasakyti, kad čia Machine Head, buvo dainose Unhallowed, No Gods, No Masters, Rotten. Tai tos dainos man yra įsimintinesnės ir klausosi daug smagiau. Nors mano mėgstamiausia daina turbūt vis tiek yra Slaughter The Martyr – atsakingai, įtikinamai sukomponuota daina.
Galbūt albumas šiek tiek ir geresnis už Catharsis, bet nepernelyg. Todėl balo nekelsiu: 7-etas, na, nebent su pliusu.
praeityje ir pasaulis saves ligi galo nesusinaikino. Tik pora Japonijos miestu ir likusi pavojinga pusiausvyra tarp ass & mouth, rytu & vakaru, juodu & raudonu, geru & blogu, blondinu & brunetu, pionieriu & skautu, kairiu & desiniu
Vieno tukstancio devyniu simtu keturiu su puse desimciu musu dievo metu paukscio gegutes devintadieni baigesi chaosas ir nesantaika kai maisesi dangus ir zeme. Bobute ir senelis liko gyvi. Ir to pasekoje as cia esu. Salmai viksrai minos ir skeveldros liko
He sees you when you're sleeping (Big Bro!)
He knows when you're awake (Big Bro!)
He knows if you been bad or good (Tabloidas)
So be good for goodness sake
Oh, you better watch out, you better not cry
Better not pout, I'm tellin' you why
2022 m. rugsėjo 30 d. 18:21:04
Man šių laikų Machine Head yra pakankamai nusigyvenę. Jų kūryba tiesiog neskamba šviežiai. O kai kuriuose momentuose net ir labai perdėtai. Man sunku klausytis, kaip Flynn'as rėkia „If there was ever a time in my life / That time is now“ dainoje „Become The Firestorm“. Tai, visų pirma, vis dar baisiai orientuota į 15-mečių auditoriją, nors Machine Head klausytojų amžiaus vidurkis tikrai didesnis. Visų antra, tai atliekama tokiu antrarūšiniu metalcore stiliumi... nu nuo kada Machine Head yra metalcore'o grupė? Kitas momentėlis, kurio man sunku klausytis: interliudas „Overdose“ – man tiek sustojantis pulsas, tiek seselės pranešimas skamba taip šaržiškai ir neoriginaliai. Iš kitos pusės, reikia pagirti, kad grupė neblogai susidorojo su užduotimi sukurti konceptualų albumą: jis tikrai skamba kaip toks, nepaisant primėtytų klišių dainų tekstuose, kokios pavyzdį jau pateikiau.
Nu teksto tuos momentus galima pateisinti, juk Machine Head visada buvo nihilistai, tik šįkart pasirinko ne pačią įtikinamiausią to išraiškos formą. Bet dėl muzikos man liūdniau: šen bei ten nukrito pora originalių momentų, bet daug rifų skamba pernelyg primityviai ir neįsimintinai. Atrodytų, kad nepaisant dviejų muzikantų pasikeitimo keturiukėje po Catharsis, pažanga nebuvo padaryta. Tie keli originalūs momentai: 1) visa Slaughter The Martyr sofistikuota dainos struktūra... kažką tokio būtų galima sutikti nebent The Blackening albume. 2) My Hands Are Empty a cappella dalis sodriu žemu balsu, kuris skamba beveik kaip grigališkasis choralas savo atmosfera. Gaila, kad jai skiriama mažai dėmesio pačioje dainoje. O man labiausiai prilipo tos dainos, kur Machine Head suskambo taip, kaip prieš 15 ar net 25 metus. Tokių charakteringų rifų, kur iškart gali pasakyti, kad čia Machine Head, buvo dainose Unhallowed, No Gods, No Masters, Rotten. Tai tos dainos man yra įsimintinesnės ir klausosi daug smagiau. Nors mano mėgstamiausia daina turbūt vis tiek yra Slaughter The Martyr – atsakingai, įtikinamai sukomponuota daina.
Galbūt albumas šiek tiek ir geresnis už Catharsis, bet nepernelyg. Todėl balo nekelsiu: 7-etas, na, nebent su pliusu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas