Nu kaip visada, įdomūs tie Xiu Xiu, ypač tais momentais, kai naudojant tuos keistus garsinius motyvus išvedamas kažkas konstruktyvaus ir vežančio, arba kažkas atmosferiškai patrauklaus. Nes mane vienintelis, bet ženklus atmušantis nuo Xiu Xiu faktorius yra tai, kad kai kurios jų kompozicijos yra keistos, bet neįdomios ir užliūliuojančios. Šiame albume jų irgi yra (I Cannot Resist, Goodbye For Good, Knock Out, A Bottle of Rum). Užtat, kaip visada, yra labai įdomių kūrinių. Mano mėgstamiausias turbūt yra One Hundred Years – labai grėsmingas, aštrus, papipirintas smagia elektronika skambesys. Anksčiau nuvertinau Rumpus Room, bet dabar man tai išsiskiriantis skambesys savo nuotaikingumu ir ritmiškumu. Oh No, vėlgi, keistokas numeris, bet melodija egzistuoja, nėra visiškai dekonstruotas eksperimentas, ir jis dainos eigoje vis tirštėja, įsijungia daugiau įdomių garsų ir kulminuoja. Kažką tokio turi ir A Classic Screw. Sad Mezcalita turbūt melodingiausias ir emocionaliausias iš man patikusių kūrinių. Kitka irgi įdomu, tačiau jau mažiau patrauklu. Albumui skiriu 8 balus su minusu.
Metalas valdo? Ką tiksliai? Ir jei čia apie atsiėmimo kalbą ir gestus, tai tikrai neblogas būdas toliau marginalizuoti visą metalo sceną labai klišiniu elgesiu. Lieti frustraciją dėl to, kad niekas metalo nemyli, siūlyčiau kitais kanalais.
bet taip ir laikas jaučias Galvojau, kad nebuvau pasijungus čia kokius metus, bet tikriausiai gal net prieš 5-7 metus.. tiek, kad pakako užmiršt galutinai slaptažodį
2021 m. rugsėjo 30 d. 00:06:57
Nu kaip visada, įdomūs tie Xiu Xiu, ypač tais momentais, kai naudojant tuos keistus garsinius motyvus išvedamas kažkas konstruktyvaus ir vežančio, arba kažkas atmosferiškai patrauklaus. Nes mane vienintelis, bet ženklus atmušantis nuo Xiu Xiu faktorius yra tai, kad kai kurios jų kompozicijos yra keistos, bet neįdomios ir užliūliuojančios. Šiame albume jų irgi yra (I Cannot Resist, Goodbye For Good, Knock Out, A Bottle of Rum). Užtat, kaip visada, yra labai įdomių kūrinių. Mano mėgstamiausias turbūt yra One Hundred Years – labai grėsmingas, aštrus, papipirintas smagia elektronika skambesys. Anksčiau nuvertinau Rumpus Room, bet dabar man tai išsiskiriantis skambesys savo nuotaikingumu ir ritmiškumu. Oh No, vėlgi, keistokas numeris, bet melodija egzistuoja, nėra visiškai dekonstruotas eksperimentas, ir jis dainos eigoje vis tirštėja, įsijungia daugiau įdomių garsų ir kulminuoja. Kažką tokio turi ir A Classic Screw. Sad Mezcalita turbūt melodingiausias ir emocionaliausias iš man patikusių kūrinių. Kitka irgi įdomu, tačiau jau mažiau patrauklu. Albumui skiriu 8 balus su minusu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas