Labai smagus albumas. Labour of Love pirmas posmas pradeda suponuoti, kad Hammill'is truputį parsidavė 80-ųjų tendencijoms, bet ta instrumentinė frazė, užbaigianti posmą, visgi leidžia atsipūsti, kad čia vis dar toks pats eksperimentuojantis ir įdomus Hammill'is. Albumas turi tikrai nemažai 80-ųjų charakteristikų, tačiau savo natūra išlieka panašus į savo pirmtakus Sitting Targets ir Enter K. Man šis albumas tikrai aplenkia Enter K ir dar neapsisprendžiau, kurį ženklą (daugiau / mažiau / lygu) dėti tarp Sitting Targets ir Patience.
Albume mėgstu dauguma dainų. Galbūt man Film Noir atrodo pernelyg standartinė daina ir Just Good Friends yra įdomesnės aranžuotės stokojanti baladė. Bet visa kita albume labai gerai: Labour of Love ta dichotomija tarp melodingo posmo ir tos minėtos instrumentinės fazės yra pirmas dalykas, kuris pagauna albume. Traintime yra smagus melodingesnis numeris, Now More Than Ever – labai įsimintinas, fanko kupinas numeris su keistai melodingu priedainiu. Comfortable? yra folkloro muzikos inspiruotas numeris, kuriame dominuoja ne melodija, o trumpos atsikartojančios frazės, vis pertraukiamos perkusijos – juk panašiai vis atsikartoja ta pati melodinė frazė ir ties kiekvienu standartinės liaudies dainos posmu, tik čia Peter Hammill su K kolegomis labai gerai aranžuoja, kad kiekviena frazė skambėtų vis įdomiau ir intriguotų.
Vis tik mano mėgstamiausi numeriai yra Jeunesse d'Orée ir Patient. Pirmoji turi labai smagų, vežantį priedainį, kurio pastarosiom dienom negaliu atsiklausyt. Patient turi labai įtraukiančią atmosferą ir labai energingą, aštrų atlikimą, vėlgi primindama mano mėgstamus aštresnius Hammill'io numerius kaip What I Did iš Sitting Targets ar Porton Down iš pH7. Tiesa, pastarieji labiau intensyvūs, o Patient dar minimalistiškesnis ir viskas šiame kūrinyje vyksta lėtai, bet įtraukiančiai lėtai.
2022 m. balandžio 4 d. 12:39:19
Labai smagus albumas. Labour of Love pirmas posmas pradeda suponuoti, kad Hammill'is truputį parsidavė 80-ųjų tendencijoms, bet ta instrumentinė frazė, užbaigianti posmą, visgi leidžia atsipūsti, kad čia vis dar toks pats eksperimentuojantis ir įdomus Hammill'is. Albumas turi tikrai nemažai 80-ųjų charakteristikų, tačiau savo natūra išlieka panašus į savo pirmtakus Sitting Targets ir Enter K. Man šis albumas tikrai aplenkia Enter K ir dar neapsisprendžiau, kurį ženklą (daugiau / mažiau / lygu) dėti tarp Sitting Targets ir Patience.
Albume mėgstu dauguma dainų. Galbūt man Film Noir atrodo pernelyg standartinė daina ir Just Good Friends yra įdomesnės aranžuotės stokojanti baladė. Bet visa kita albume labai gerai: Labour of Love ta dichotomija tarp melodingo posmo ir tos minėtos instrumentinės fazės yra pirmas dalykas, kuris pagauna albume. Traintime yra smagus melodingesnis numeris, Now More Than Ever – labai įsimintinas, fanko kupinas numeris su keistai melodingu priedainiu. Comfortable? yra folkloro muzikos inspiruotas numeris, kuriame dominuoja ne melodija, o trumpos atsikartojančios frazės, vis pertraukiamos perkusijos – juk panašiai vis atsikartoja ta pati melodinė frazė ir ties kiekvienu standartinės liaudies dainos posmu, tik čia Peter Hammill su K kolegomis labai gerai aranžuoja, kad kiekviena frazė skambėtų vis įdomiau ir intriguotų.
Vis tik mano mėgstamiausi numeriai yra Jeunesse d'Orée ir Patient. Pirmoji turi labai smagų, vežantį priedainį, kurio pastarosiom dienom negaliu atsiklausyt. Patient turi labai įtraukiančią atmosferą ir labai energingą, aštrų atlikimą, vėlgi primindama mano mėgstamus aštresnius Hammill'io numerius kaip What I Did iš Sitting Targets ar Porton Down iš pH7. Tiesa, pastarieji labiau intensyvūs, o Patient dar minimalistiškesnis ir viskas šiame kūrinyje vyksta lėtai, bet įtraukiančiai lėtai.
Albumui 9-etas su pliusu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas