Išdegė pūgos, kariasi žodžiai
Lyja pavasarį lietūs nuobodžiai
Keliasi dangūs aukštais ir aušta
Ir ašaros tavo krenta su paukščiais
Ir mylisi pievos ir gęsta žibintai
Beprotiškai baigščiai tu juos užgesintai
Supynėse supas nesisupa niekas
Ta meilė mieloji nelyginant sliekas
Ir kartojam save ir mokomės mokytis
To ką jau turim ir tai dėl ko tylim
Taip tyliai ir švelniai leidžiasi zylė
Ant tavo blakstienų žiemoja nebyliai
Ji kaip ir mes, visai užsimiršo
Vėlavo ir niršo už tokį likimą
Už šventą ir saldžią mirtį kaip dieną
Kurią ji surado ant tavo blakstienų
Mes lyg šunys senukai už pieninės vartų
Trokštam troškimo pabėgt šitiek kartų
Kartu ir po vieną lyg snaigės laimingai
Grįžtam atgal ir tik žvilgsniu ilgesingai
Stebim save ir ilgimės godžiai
Kai lyja pavasarį lietūs nuobodžiai
Ir šimtmečio šviesos dar kvepia ugnim
Ir šimtmečio šviesos dar kvepia ugnim
Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim
Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim

Ir kartojam save ir mokomės mokytis
To ką jau turim ir tai dėl ko tylim
Taip tyliai ir švelniai leidžiasi zylė
Ant tavo blakstienų žiemoja nebyliai
Ji kaip ir mes, visai užsimiršo
Vėlavo ir niršo už tokį likimą
Už šventą ir saldžią mirtį kaip dieną
Kurią ji surado ant tavo blakstienų
Mes lyg šunys senukai už pieninės vartų
Trokštam troškimo pabėgt šitiek kartų
Kartu ir po vieną lyg snaigės laimingai
Grįžtam atgal ir tik žvilgsniu ilgesingai
Stebim save ir ilgimės godžiai
Kai lyja pavasarį lietūs nuobodžiai
Ir šimtmečio šviesos dar kvepia ugnim
Ir šimtmečio šviesos dar kvepia ugnim
Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim
Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim
Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim