Solidus world-jazz fusion albumas. Čia Manfred Mann yra visai kitam amplua, neveltui projektui ir davė atskirą pavadinimą (Manfred Mann's Plains Music), nors etninės muzikos ir džiazo ar bent jau džiazroko miksų būta jau ir Somewhere In Afrika albume. Šis albumas beveik tiktų kaip Somewhere In Afrika drąsesnis tęsinys, tik nelemtai į chronologiją įsiterpia Criminal Tango ir Masque. Galbūt tai nėra albumas, kurio linkčiau klausytis pagalvojęs apie visą Manfred'o Mann'o projektų puikią muziką, tačiau, chronologiškai žiūrint, šio albumo labai reikėjo persigrupavimui po nelabai sėkmingų (mano galva) paskutinių dviejų albumų Criminal Tango ir Masque.
Man patinka pati albumo koncepcija, kad jis iš esmės remiasi į Šiaurės Amerikos indėnų etninę muziką ir ją minimaliai interpretuoja – įveda tik džiazo prieskonį, bet nedaro iš to pompastikos, bando išlaikyti maksimalią autentiką muzikos sandaroje. Tiesa, aš savaime linkstu link tų dainų, kurios turi daugiau džiazo spalvos. Mano mėgstamiausias kūrinys neabejotinai yra albumą atidaranti Kiowa – nepakartojama melodija išpildyti saikingu džiazo stiliumi. Turbūt dar labiau išplėtota yra Laguna – atmosferinė, įtraukianti kompozicija. Wounded Knee taip pat įsipaišo tarp mėgstamų dainų, kuris turi daugiau etninės dvasios.
Man gal truputį kliuva kaskartinis motyvų pernaudojimas: Sikelele turi dvi dalis, Hunting Bow turi reprizą ir po to pagrindinę temą (arba atvirkščiai, priklausomai nuo leidimo), Medicine Song pagrindinė tema atkartojama Instrumedicine Song. Šiam albumui, mano nuomone, reikia daug daugiau įvairovės. Gal tuomet jis tikrai išklitų į viršų kaip labai autentiškas ir stiprus darbas. Dabar autentiškumo neigti negaliu, bet jis tiesiog silpnasvoris, jame ne tiek daug turinio.
Man yra buvę blogiau, dabar jau daug tų iškritinėja, nes 12 savaičių. Bet dabar daug naujų gerų iškritusių, tai teks juos kelti, bet teks labai selektyviai tai daryti.
Top40 kažkokia tragedija šią savaitę. Gal ir gerai, kad tik viena nauja siūloma daina, nes aš jau matau, kad man balų neužtenka traukti visoms mano mėgstamoms iškritusioms dainoms.
2023 m. kovo 14 d. 11:42:47
Solidus world-jazz fusion albumas. Čia Manfred Mann yra visai kitam amplua, neveltui projektui ir davė atskirą pavadinimą (Manfred Mann's Plains Music), nors etninės muzikos ir džiazo ar bent jau džiazroko miksų būta jau ir Somewhere In Afrika albume. Šis albumas beveik tiktų kaip Somewhere In Afrika drąsesnis tęsinys, tik nelemtai į chronologiją įsiterpia Criminal Tango ir Masque. Galbūt tai nėra albumas, kurio linkčiau klausytis pagalvojęs apie visą Manfred'o Mann'o projektų puikią muziką, tačiau, chronologiškai žiūrint, šio albumo labai reikėjo persigrupavimui po nelabai sėkmingų (mano galva) paskutinių dviejų albumų Criminal Tango ir Masque.
Man patinka pati albumo koncepcija, kad jis iš esmės remiasi į Šiaurės Amerikos indėnų etninę muziką ir ją minimaliai interpretuoja – įveda tik džiazo prieskonį, bet nedaro iš to pompastikos, bando išlaikyti maksimalią autentiką muzikos sandaroje. Tiesa, aš savaime linkstu link tų dainų, kurios turi daugiau džiazo spalvos. Mano mėgstamiausias kūrinys neabejotinai yra albumą atidaranti Kiowa – nepakartojama melodija išpildyti saikingu džiazo stiliumi. Turbūt dar labiau išplėtota yra Laguna – atmosferinė, įtraukianti kompozicija. Wounded Knee taip pat įsipaišo tarp mėgstamų dainų, kuris turi daugiau etninės dvasios.
Man gal truputį kliuva kaskartinis motyvų pernaudojimas: Sikelele turi dvi dalis, Hunting Bow turi reprizą ir po to pagrindinę temą (arba atvirkščiai, priklausomai nuo leidimo), Medicine Song pagrindinė tema atkartojama Instrumedicine Song. Šiam albumui, mano nuomone, reikia daug daugiau įvairovės. Gal tuomet jis tikrai išklitų į viršų kaip labai autentiškas ir stiprus darbas. Dabar autentiškumo neigti negaliu, bet jis tiesiog silpnasvoris, jame ne tiek daug turinio.
Todėl albumui rašau ne daugiau nei 8 balus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas