Kai rudens daina, į mano langą krenta,
Tik laikraščų kariai, per lietų brenda,
Aš atsinešu aistros, prie musu židinio liepsnos,
Kad žvaigždės danguje, nebeužgestų,
Ir žvilgsniai, vienas kito neprarastų.

Pried: Nes aš krentu, kaip lapkričio lietus, žemyn,
Ir negaliu, užkliut už debesų, toli,
Nes aš tau nesakiau, kad iš svajonės sidabrinės,
paleisim į kelionę, mes laivą popierinį.

Kur stogų viršūnės, baltos ir ledinės,
Tik vėjas vogtas skrybėles, skraidina,
Aš parašysiu laišką tau, kurio negausim niekada,
Apie vidurvasario, šaltą sniego griūtį,
Apie viduržemio, karščiausią saldžią liūtį.

Pried: (2k.)