Iš kažkokios tolimos praeities tu sugrįžai
ir įteikei žvakutę mažos vilties
tiesiu tau ranką vesiu tave link savo šilumos
link artumo link laimės amžinos

Pamenu tada maniau esu laimingas
pamenu maniau, kad man nieko nestinga
bet pamačiau tave ir supratau, kad galima turėti dar daugiau
dar daugiau šiltų jausmų, šviesių spalvų,
gražių sapnų, iliuzijų, fantazijų, kuriuose būtume tik aš ir tu
tik idomu kyla klausimas ar apie tai svajojam mes abu
tik idomu ar mano viltys neuždus kaip žuvys šaltą žiemą po ledu
akyse man stovi vaizdas kaip tave apkabinu, liečiu, bučiuoju
kaip tavo akys parasiskverbia į mano vidų
paliečia jau išdulėjusius jausmus aš atsiduodu tau
ryšys tarp mūsų sieja dvi artimas širdis
ir niekas kitas jos neišdraskys,
nenutrauks kaip trūksta smuiko stygos
suvirpintos per stipriai strypu.

Pamenu tada maniau esu laiminga
pamenu maniau, kad man nieko nestinga,
bet dangus prašvito lyg patekėjus rytui
naujom spalvom nudažė senas nublukusias
žmogus taip staigiai atsiradęs lyg iš niekur
žydresnis tapo net dangus,
skambesnės tapo gamos skleidžiamų širdies natų
jas nuspalvino ne kas kitas, o tu
padėka išspaudei man iš karštų lūpų
dėkoju tau už tai, kad vertini ryši siejanti mudu,
dėkuj ir už tai, kad įžvelgei tai manyje,
ko niekas iki tol nebuvo matęs praeityje
tu pakeli mane aukščiau nei sugeba pakilti paukštis
su tavim atrodo galiu tai ko nieks anksčiau nebuvo mokęs
žinai manau, kad jaučiu tau tai, ką jie vadina meile

ištreniruotos emocijos, išlavinti jausmai -
tai viskas ką man suteikei ir viskas ką gavai
tavo žvilgsnis, tavo kvapas, tavo dieviški plaukai
kiekvienas tavo judesys mane pakelia aukštai
lyg debesų mes skrajojame abu
kai tyliai viens kitam kuždame „aš tave myliu“
prisiminęs tave aš naktį vietos nerandu
galvoju apie šiandieną praleista su tavim kartu

minutėmis naujom kvėpuoju
ir be tavęs jos yra tuščios
be tavo mėlynų akių daugiau aš nieko neturiu
kai naktį prakaito išpiltas prabundu
ir suprantu sapne šaukiau aš tavo vardą
juntu per karštus skruostus nuriedančią žemyn šaltą ašarą,
o kaip norėčiau išvysti tavo siluetą,
įkvėpti dar tavęs, bet skausmas širdį surakina
ir tas pavargusias, jau drebančias, jėgų netekusias rankas
kai pirmą kartą tave aš pamačiau
supratau, kad noriu to ko negaliu turėti,
ko niekada net neturėjau,
o tik svajojau giliame sapne,
kuriam tokie kaip tu aplankydavo mane
ir vis sakydavo „pažadėk kad nepaliksi“
bet su kiekviena diena aš priverstas ištrinti tavo vardą
iš atminties per nauja

išėjau nors nežadėjau juk norėjau, kad būtume kartu
nukreipus žvilgsnį į dangų užmerkiu akis
dangui žaizdos atsispindi, kurios nebeužgis
krauju srūva mintys paliktos po medžiu
iki pilnos dėlionės žodžiui trūksta raidžių
prasideda svajonės ten, kur stoja protas
kelionės ribos dar kol kas neišmatuotos.
Netikiu, kad išmokinsi patirt apgaulę
tik tau save patikiu, tik tau aš dovanoju
ko nieks iki tavęs nebuvo vertas to
dabar jau atsistoju
tu išėjai išvažiavai kažkur toli
neištarei nei vieno žodžio
tiktai „sėkmės man buvo gera, bet pasistenk mane pamiršti - aš išeinu“
supratau, kad viskas turi savo pradžią ir savo pabaigą,
bet kur pradžia ir pabaiga, kai meile meilei neatsakoma

ištreniruotos emocijos, išlavinti jausmai -
tai viskas ką man suteikei ir viskas ką gavai
praeities aidai dar vis primena tave
net ir norėdami nebesugražinsim to kas paskendo laike
nesugražinsim ir šypsenos ir juoko veiduose
kad ir kaip bebūtų gaila likai tik mintyse
kai baltas angelas atnešęs džiaugsmą, kad ir trumpa
ar girdi dar mano šauksmą...