Gerokai stipresnis albumas negu Harbour of Tears. Anksčiau Rajaz nepakęsdavau dėl gana sauso skambesio, kur dominuoja gitara. Tačiau nors klavišiniai nustumti į antrą planą, Camel čia pasiūlo vienas labiausiai išpildytų kompozicijų nuo pat 8-ojo dešimtmečio. Kai kurie pastebi, kad Latimer gitara čia žiba netgi labiau nei klasikiniuose Camel albumuose, su kuo aš turbūt turėčiau sutikti, tačiau kompozicijos, nors ir kaip minėjau, išpildytos, bet kartais pergrūstos (The Final Encore), o kartais per daug simplistiškos (Shout), o kai kada per daug ištemptos (Rajaz ir Lawrence būtų labai šaunios, tačiau galėtų būti šiek tiek trumpesnės). Instrumentiniuose kūriniuose nestinga veiksmo, nors skambesys ne toks ir riebus (kita vertus, kai kuriose Three Wishes ir Sahara vietose Camel skamba kaip iš Mirage albumo ir tas man labai patinka). Ir dar vienas dalykas – šitas albumas man kiek pabosta klausytis. To nebūdavo su klasikiniais albumais, kurie, aišku, yra 15-20 minučių trumpesni nei šis. Bet čia galbūt to nevientisumo, nevienodo kompozicijų išpildymo kaltė. Mano mėgstamiausia vokalinė daina yra Lost and Found (nuostabi melodija, o ir instrumentiniai pasidraskymai antroje dainos pusėje labai pavykę, daina yra optimalios trukmės ir neperkrauta nieko). Mėgstamiausias instrumentalas yra Sahara (labai progresyvus ir konstruktyvus gabalas). Kaip ir minėjau, Rajaz ir Lawrence būtų artimiausi konkurentai šiems dviems favoritams, jei jie būtų kiek trumpesni. Silpnesnėmis dainomis albume vadinčiau The Final Encore (nors geras bandymas pagaminti sofistikuotą progroko dainą, tačiau struktūra labai chaotiška), Shout (labiausiai neutrali visame albume) ir Straight to My Heart (irgi persistengiama su instrumentuote antroje dainos dalyje). Albumui rašau 9 balus, jis labiausiai iš visų post-Breathless eros albumų priartėjo simpatijomis prie klasikinių Camel albumų.
praeityje ir pasaulis saves ligi galo nesusinaikino. Tik pora Japonijos miestu ir likusi pavojinga pusiausvyra tarp ass & mouth, rytu & vakaru, juodu & raudonu, geru & blogu, blondinu & brunetu, pionieriu & skautu, kairiu & desiniu
Vieno tukstancio devyniu simtu keturiu su puse desimciu musu dievo metu paukscio gegutes devintadieni baigesi chaosas ir nesantaika kai maisesi dangus ir zeme. Bobute ir senelis liko gyvi. Ir to pasekoje as cia esu. Salmai viksrai minos ir skeveldros liko
He sees you when you're sleeping (Big Bro!)
He knows when you're awake (Big Bro!)
He knows if you been bad or good (Tabloidas)
So be good for goodness sake
Oh, you better watch out, you better not cry
Better not pout, I'm tellin' you why
2020 m. birželio 14 d. 23:11:10
Gerokai stipresnis albumas negu Harbour of Tears. Anksčiau Rajaz nepakęsdavau dėl gana sauso skambesio, kur dominuoja gitara. Tačiau nors klavišiniai nustumti į antrą planą, Camel čia pasiūlo vienas labiausiai išpildytų kompozicijų nuo pat 8-ojo dešimtmečio. Kai kurie pastebi, kad Latimer gitara čia žiba netgi labiau nei klasikiniuose Camel albumuose, su kuo aš turbūt turėčiau sutikti, tačiau kompozicijos, nors ir kaip minėjau, išpildytos, bet kartais pergrūstos (The Final Encore), o kartais per daug simplistiškos (Shout), o kai kada per daug ištemptos (Rajaz ir Lawrence būtų labai šaunios, tačiau galėtų būti šiek tiek trumpesnės). Instrumentiniuose kūriniuose nestinga veiksmo, nors skambesys ne toks ir riebus (kita vertus, kai kuriose Three Wishes ir Sahara vietose Camel skamba kaip iš Mirage albumo ir tas man labai patinka). Ir dar vienas dalykas – šitas albumas man kiek pabosta klausytis. To nebūdavo su klasikiniais albumais, kurie, aišku, yra 15-20 minučių trumpesni nei šis. Bet čia galbūt to nevientisumo, nevienodo kompozicijų išpildymo kaltė. Mano mėgstamiausia vokalinė daina yra Lost and Found (nuostabi melodija, o ir instrumentiniai pasidraskymai antroje dainos pusėje labai pavykę, daina yra optimalios trukmės ir neperkrauta nieko). Mėgstamiausias instrumentalas yra Sahara (labai progresyvus ir konstruktyvus gabalas). Kaip ir minėjau, Rajaz ir Lawrence būtų artimiausi konkurentai šiems dviems favoritams, jei jie būtų kiek trumpesni. Silpnesnėmis dainomis albume vadinčiau The Final Encore (nors geras bandymas pagaminti sofistikuotą progroko dainą, tačiau struktūra labai chaotiška), Shout (labiausiai neutrali visame albume) ir Straight to My Heart (irgi persistengiama su instrumentuote antroje dainos dalyje). Albumui rašau 9 balus, jis labiausiai iš visų post-Breathless eros albumų priartėjo simpatijomis prie klasikinių Camel albumų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas