Roots to Branches
Jethro Tull

Roots to Branches negirdėjau nuo kokių 2012 ar 2013 metų, ir net tuomet gal buvo girdėjęs jį porą kartų, todėl po šitos ilgos pertraukos į albumą nėriau beveik šviežiai, gerai žinodamas tik dainas Roots To Branches, At Last Forever ir Stuck In The August Rain. Dar visai neseniai buvau klausęs Another Harry's Bar, bet visa kita mane nustebino lyg pirmą kartą gyvenime girdėčiau. Tikrai puikus albumas, pritariu internautų dažnai išsakomam sentimentui, jog šis albumas yra grupės sugrįžimas į formą. Formą, kuri nematyta nuo Broadsword And The Beast, o galbūt net Stormwatch laikų. Nors aš turiu didelių sentimentų Under Wraps, Rock Island albumams, bet Roots To Branches juos pranoksta. 

Šiame albume Jethro Tull gerokai pakietino savo Catfish Rising garsą, čia yra daug sunkaus roko rifavimo (kuris, pavyzdžiui, Dangerous Veils dainoje skamba taip agresyviai, kad net truputį jauties lyg klausytum progresyvaus metalo). Ir tuo pačiu ekstensyviai į dainas inkorporuojama fleita ir akustinė gitara šiam albumui suteikia daugiau folko prieskonio (tiek daug folko prieskonių nebuvo JT repertuare nuo tos klasikinės Songs From The Wood-Heavy Horses-Stormwatch folko trilogijos). Taip pat daugelyje dainų (ypač esančiose pirmojoje albumo pusėje atsiranda po mažą 10-20 sekundžių trunkanti gryno džiazroko fragmentą, kur trumpam pasijauti klausydamas Steely Dan. Man tai unikalus dalykas, net 70-ųjų JT garse tokių jausenų negirdėjau. Wounded, Old & Treacherous posmo melodija tikrai skamba kaip kažkas iš užmirštų Steely Dan juostų. Yra ir daugiau 10-ajam dešimtmečiui būdingų muzikinių klišių kaip spacious sintezatorius ir gilaus, beveik Prince lygio funky boso skambesio. Šitie elementai, kartu su tais folko ir hardo ekstremumų deriniais, man priminė panašaus laikmečio Peter Hammill albumus (šiek tiek Roaring Forties, labiau X My Heart, bet labiausiai 1998-ųjų This). Aš dažniausiai myliu 10-ojo dešimtmečio albumų garsą ir šis albumas ne išimtis, net jei tas garsas yra gana nuspėjamas.

Silpnų dainų albume nėra. Mažiausiai mėgstama galbūt albumą uždaranti Another Harry's Bar, tiesiog nelabai susigyvenu su jos struktūra ir melodijomis, bet kažkokios objektyvios kritikos jai net negalėčiau išsakyti. Labai mane nustebino, kiek mane veža daug metų negirdėtos pirmosios albumo pusės dainos – nesu nustebęs, kad mane kabina griežtas, stiprus Roots To Branches motyvas, bet Rare And Precious Chain yra visiškas kaifas – dar vienas įrodymas, kad 10-ajame dešimtmetyje buvo madinga dairytis į kitas kultūras, ieškoti sprendimų, kaip skoningai inkorporuoti world muziką. Rare And Precious Chain orientalistiniai melodiniai motyvai puikiai įsipaišo į Jethro Tull stilių (man ši daina panaši į Led Zeppelin - Kashmi, o ir skamba taip pat kietai). Out Of The Noise ir This Free Will labai jau vingrios, dinamiškos, tankios muzikinio veiksmo dainos, abi labai simpatiškos. Valley turi įsimintiną melodiją, bet mano skoniui kiek per daug ištempta daina – gera, bet viena iš silpnesnių dainų albume. Dangerous Veils veržlų, kietą skambesį jau minėjau, labai traukia ausį, ypač ta kompleksinė uždaromoji instrumentinė partija. Beside Myself yra labai skanus melodingesnis atokvėpis po Dangerous Veils. Jei reiktų išrinkti vieną dainą, kuri geriausiai reprezentuoja visą albumą, galimai naujam klausytojui rekomenduočiau būtent Beside Myself. Wounded, Old & Treacherous tas Steely Dan'iškas motyvas smagus, bet gal norėtųsi daugiau aštresnių aranžuotės detalių kaip ankstesnėse dainose, šioje dainoje gal yra kiek per didelis fokusas į melodijos kuriamą atmosferą, bet man ji kiek tuštoka. Bet pabaigoje daina pasiūlo vieną įspūdingiausių instrumentinių partijų visame albume. Steve Bailey bosavimas joje yra kvapą gniaužiantis jazz fusion stiliaus performansas. At Last Forever yra mano senas albumo favoritas, kurio melodiniai sprendimai yra amą atimantys. Ji, mano nuomone, irgi galėtų būti kiek trumpesne – melodijos labai gražios, bet kai kuomet atrodo, kad per 8 minučių trukme su jomis nuveikiama ne tiek ir daug. Nepaisant to, vis dar tarp mėgstamiausių dainų vėlyvesnėje Jethro Tull eroje. Stuck In The August Rain yra šio albumo simfoninė baladė – man asmeniškai nėra labai įsimintina, bet tikrai turi gražią aranžuotę. Na ir Another Harry's Bar, kuri atsidaro su dar vienu gražiu melodiniu motyvu, bet jis dainos eigoje paskęsta kitose idėjose ir aš nesusigyvenu su kompozicija.

Bet imant bendrai, dainos labai geros, labai šviežios, jausmas, lyg grupė būtų atradus naują gyvastį savyje po gan saugiai, bet neekspresyviai skambančio Catfish Rising albumo. Netgi vienu momentu buvo 10-ukas mano galvoje, bet visgi dainose atrandu šiokių tokių niuansų, kurie man atrodo gali būti patobulinti (ypač iš kompozicijos perspektyvos, nes garso prasme šis albumas puikus). Todėl stiprus 9-etas.