Rush!
Maneskin

Aš labai tikiuosi, kad šitas albumas bus tiesiog jų breakthrough etapas į pasaulinę rinką ir toliau jų kuriama muzika bus itališka, nes šitas albumas puikiai atspindi jų kūrybos dvi puses, kur itališki gabalai turi dvasią, kietai sukalti gabalai su prasmingais tekstais, geru instrumentalu, o angliški gabalai yra visiška popsá. La Fine, Mark Chapman ir Il Dono Della Vita geriausi albumo gabalai. Dar Gasoline turi savo atitinkamą "dark" vibe'ą, kurio malonu klausyt. Visa kita tai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Dar The Loneliest būtų buvęs geras gabalas jei būtų sudainuotas itališkai, baladė turinti potencialo skambėt gerai, bet angliškas tekstas nugramsdina šitą dainą iki Imagine Dragons komercinio popso lygio. Žodžiu, grupė po savo Eurovizijos laimėjimo ir gerų dviejų albumų išleidžia šį trečiajį, kuris yra grynai komercinis, tačiau net ir jame yra gerų perliukų. Į pasaulinę rinką taikyt su angliškais tekstais jiem jau gal ir nebereikia, nes ir taip jie populiarūs, o 9 iš 10 melomanų manau sutiktų, kad tiek tekstų prasme, tiek aranžuote - jų itališki gabalai nepalyginamai geresni. Nebūsiu linkęs dėt kryžiaus ant Maneskinų po šito albumo, manau sekantis jų albumas parodys ką jie pasirinks, ar toliau kurti kokybišką itališką muziką, ar būti eiline, niekuo neišsiskiriančia english pop/rock grupe. 

Måneskin patapo tiesiog komerciniu produktu. Žinot, aš pagalvojau, kad šiais laikais bandoma roko muziką atgaivinti dviem būdais: arba kuriant over the top imidžą ir apeliuojant į hipsterišką auditoriją (King Gizzard & The Lizard Wizard – idealus pavyzdys) arba tiesiog roko muziką suprimityvinant iki sex/drugs/alcohol/violence ir bandant surišti tai su superžvaigždiniu imidžu – tai čia Måneskin. Ir tada įsikiša menedžeriai, įrašų kompanijos ir iš to molio nulipdo produktą, kuris yra ryškiai komerciškas ir net nelabai malonus. 

Dauguma dainų albume yra tiesiog keli pabraižymai per gitarą – kad ir energinga, tačiau stačiai neįdomu ausims. Ir kaip bebūtų įdomu, kažkodėl Måneskin originalumas išlindo itališkose dainose: Mark Chapman, La Fine, Il dono della vita – kažkaip šios dainos nuskambo daug turtingesnės instrumentuote, atsiranda aiškus surimavimo ir akcentavimo elementai (ypač gražiai girdisi La Fine dainoje). Toks jausmas, kad šiose dainose yra tikrieji jaunieji Måneskin, kuriuos mes kažkokia forma išvydome ir Eurovizijoje, o visa kita albume yra smarkiai paveikta asmenų, kurie nėra grupės dalis. Arba tai tiesiog pačios grupės deliuzijos rezultatas, kad su tokia muzika galima prasimušti.

Aišku, ir tarp tų neitališkų dainų šen bei ten atsiranda gėrio: Gasoline yra mano mėgstamiausia daina albume, nes ji parodo, kokią galią roko muzikoje turi boso gitara – ji ne tik sukuria netikėtą rifo atspalvį, tačiau ir duoda erdvę daug turtingesnei dinamikai: pastebėkite, kaip palaipsniui gražiai į dainą įstoja elektrinė gitara ir ryškūs vokalai. Bene vadovėlinis pavyzdys, kaip užauginti dainą nuo primityvaus motyvo iki skambaus himno per porą minučių. Įžanginė Own My Mind irgi turi jėgišką skambesį priedainyje, ypač geras gitaros atlikimas fankroko stiliumi. 

Ir greta to stoja tokie prasti pavyzdžiai kaip Bla Bla Bla. Nu visiškas blėnis, kaip ir dainos pavadinimas. Nežinau, ko reikia būti užrūkius, kad šios dainos (o ir Kool Kids) tekstas pasirodytų vertas plačiosios auditorijos dėmesio. Net 14-mečių didesnioji dalis parašytų geresnius tekstus. Jei tai turėtų būti laikoma roko muzikos revitalizavimu, tai man reiktų emigruoti į popsą, net ten daugiau turinio yra. 

Ir dar man teko garbė išgirsti porą albumo dainų (konkrečiai Gasoline ir Feel) su viena ausine, nes antroji nusprendė išsikrauti. Tikėtumeis, jog su šiuolaikinėm stereo/surround įrašymo galimybėm vienos ausies praradimas turėtų sukurti didžiulį kokybės nuosmukį. Nė velnio, Gasoline ir Feel kairėje ausyje skamba lygiai taip pat kaip ir dešinėje, lygtais tai būtų mono įrašas. Tai dar kartą patvirtina, kad albumas yra totaliai komercinis produktas, nėra išreiškiamos net menkiausios ambicijos, kad šis albumas turėtų išliekamąją vertę dėl savo produkcijos. Atmestina ir viskas. 

Nu ką galiu pasakyti, kai kurios dainos yra solidūs 9-etai, kai kurios net ant teigiamo pažymio nelabai tempia. Produkcija skurdi, pats grupės imidžas ir visa filosofija skurdi. Iš pradžių šiam albumui pasižymėjau 6-etą, bet kuo toliau, tuo labiau man norisi dar pamažinti šį pažymį. Bet kol kas tebūnie 6 su minusu. 

7/10