(Daiva)
Rytojui reikia nedaug
Tik truputį širdies
Truputį jėgos, truputį ugnies
Iš tavęs ir manęs
Ir tada jisai taps


(Pushaz)
Viskas turi savo vietą
Kaip sakoma turi būt vienąkart padėta
Gali buti
Bet deja ne viskas yra taip kaip turėtų būti
Kartais slysti ir labirinte pasiklysti.
Kažkada maniau kad teisybės nėra
Aplinkui tik tuštuma
Betgi žmonės kas sau ir tiek
Jokios harmonijos
Vieni kiti save vis tiek
Pamačiau kitą medalio pusę
Kaip Svaras sako, dalinkimės per pusę
Bus lengviau pereiti ugnį tą per kurią einam visi
Tik ji dega skirtingai
Vienam arti, kitam toli
Nesvarbu ji gi svarbi kiekvienam savaip
Tau vienaip man kitaip
Neteisybės daug sutinku
Tai supa visada kur bebūtum bet kada
Tarsi šėšėlis slenka paskui tave
Tu bandyk užsimerkti
Savo siela atmerkti
Pažiūrėk į saulę ji dega danguje
Bet šėšėlis išnykės, jis išgaravo iš čia


(Daiva)
Rytojui reikia nedaug
Tik truputį širdies
Truputį jėgos, truputį ugnies
Iš tavęs ir manęs
Ir tada jisai taps


(Svaras)
Truputį labiau geras truputį mažiau blogas
Aukščiau lubos mažiau skylėtas stogas
Truputį mažiau priešas truputį daugiau brolis
Truputį labiau kilę mažiau puolę
Truputį daugiau jausmo truputį mažiau skausmo
Baimė atsitraukia ir nebe taip kausto
Truputį mažiau gėda truputį mažiau ėda
Tuos kurie tiki todėl išlieka, nepabėga


Aš juos mačiau…
…nepabėga
Buna sunku tačiau…
…nepabėga
Taip jie dega greičiau tačiau…
…nepabėga
Nepabėga


(Kastetas)
Vakare man būna liūdna
Kada tyla sprogdina ausis
Tamsa užspaudžia akis
Užtušuoti langai
Akvarele nuspalvoti jausmai
Priklijuotos šypsenos
Ant stiklo lūpų dažais
Užrašyti žodžiai i viršų pakyla
Prisipildo, išsipučia žemyn
Krisdami prispaudžia
Atsitrenkdami į tylą
Smulkiai kaip stiklas
Į mažus gabalėlius subyra
Aš juos renku
Kaip mozaiką dėlioju
Vakarinis nuotykis man atneša rytinį liūdesį
Tam pačiam mieste be pavadinimų
Gatvėse be žmonių
O jeigu ir yra neturi veidų
Vardų neatsimenu
Sasiuviny neužsirašiau, nebuvo priežasčių
Raudona linija žibintais pažymetų miesto pakraščių
Ramu, jokio garso
Vis dar spengia ausyse, tylu


(Daiva)
Rytojui reikia nedaug
Tik truputį širdies
Truputį jėgos, truputį ugnies
Iš tavęs ir manęs
Ir tada jisai taps


(Svaras)
Dienos keičia dienas lyg pianino klavišai
Baltuosius karts nuo karto perkerta juodų klavišų nišos
Jos pinasi ir rišas
Nebodamos iš naujo bando
Šiandiena tau atrieks sėkmės
O man išplėš ant žando randą
Kiekviena krantą, kiekviena kartą
Neatkartojamų peizažų aplinkybės varto
Mes mokam būti vyrais
O būna tampam klounais
Kai nulinčiuojame savus ir tikim daunais
Tada galvojam kad sėkmė pamišusi
O gal sumišusi
O gal ant visko braukus, užsimiršusi
Tokiem kaip tu galvoji
Jai paprasčiausiai neužtenka laiko
Pasaulis vis geriau šaudo
Vis blogiau skaito
Niekše, neliesk vaiko
Ir to kuris kas diena tam vaikui duona raiko
Kad spindulys vilties
Nors truputeli šviestų
Jie jau surinko akmenis neliesk jų
Ir šitos gatvės taps
Nebe tokios purvinos
Kai norintys kalbėti
Pradės kalbėti burna
Kai įtikes
Yra daugiau nei iki šiolei rado
Tik švino pūką, sunkų vandenį
Ir kartų medų…


(Daiva)
Rytojui reikia nedaug
Tik truputį širdies
Truputį jėgos, truputį ugnies
Iš tavęs ir manęs
Ir tada jisai taps