Apšerkšniję mūsų žiemos –
balta balta, kur dairais.
Ilgas pasakas mažiemus seka
pirkioj vakarais.

Apie klaidžią sniego pūgą,
saulės nukirptas kasas,
apie žąsiną moliūgą,
kurs išskrido į dausas.

Apie vilką, baltą mešką,
burtus, išdaigas velnių,
apie vandenis, kur teška
iš sidabro šulinių.

Apie trečią brolį Joną –
koks jis raitelis puikus,
apie Eglę – žalčio žmoną,
medžiais paverstus vaikus.

Kaip našlaitė nusiminus
grįžo tuščiomis atgal...
Brenda pušys per pusnynus
ir išbrist niekaip negal.

Pusnynuos nykštukai miega,
aukso žuvys po ledu.
Bėga ragana per sniegą,
nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo,
o jos pamotė pikta...
Bet senelė užusnūdo
ir jos pasaka baigta.