Šį šeštadienį pametė violetine drobule apsisiautęs velnias

Kas sakė, kad šeštadienis yra Dievo dovana?

Niekas.

Tik šiaip gražiai skamba.

Šiandien pasaulinė sveikatos diena, mano brolio gimtadienis ir netgi DIDYSIS ŠEŠTADIENIS. Ir vėl negalima valgyti mėsos. O aš taip norėjau sumuštinio su draugu...

„- Ar tu visada randi atsakymus net ir į sunkiausius klausimus?- jis pakelia akis, kurias kausto begalinis smalsumas. Vaikiškas, tačiau žavingiausias jo bruožas kol kas.

- Ne. Niekaip negaliu sugalvoti, kas atsirado pirmiau – višta ar kiaušinis.

Minutę didelės žydros akys žiūri į mane. Nesišypsau, nes skvarbus jo žvilgsnis suka mano vidurius. Galiausiai veidas giedrėja ir galiausiai jis prapliumpa juoktis. Aš tik atsikvėpiu.

- O tai lengva,- jis nusišypso.- Dinozauras padėjo išsigimusį kiaušinį ir iš jo išsirito višta,- aš kelis kart sumirksiu. Logiška.

- Gera idėja.

- Deja, ne mano,- jis gūžteli pečiais.“

„Per jį, su juo ir jame“ – labai graži frazė. Galbūt šiandien vakare eisiu į bažnyčią. Jeigu dar pakelsiu kojas po šiandieninio namų liuobimo. Vakare bažnyčia kažkuo užburia – mažiau žmonių, už lango tamsu. Apskritai nežinau kodėl, bet tamsa man asocijuojasi su Dievu, religija ir netgi rojumi, nors visi sako, kad ten perdėtai šviesu, nes šviesa yra gėris. Aš nemėgstu šviesos, nemėgstu saulės ir tai jau ne vaikiškas pavasarinis kaprizas. Dievaži, tikrai pradėjau jos nekęsti. Vilką mini, vilkas čia. Einu ieškoti naktinių užuolaidų.

Minutės pertraukėlė baigėsi. Laukia kalnas nenudirbtų darbų, neišgertas arbatos puodelis. Einarai, gal malonėtum gražinti mano laiką rijantį trolį? Man jo siaubingai trūksta... Bent jau šiandien.

Šį šeštadienį pametė violetine drobule apsisiautęs velnias.

Zoori, išklausyk mus.

Ir šiandien paruošiau antrąją dainų tais pačiais pavadinimais kovą. Šįkart tebūnie jų šiek tiek daugiau, nors ir žinau, kad, ko gero, dvikovos dalyviai aiškūs, o kiti tik šiaip dėl fono.