Šiaurės vejas nesitraukia
Laiko kilpoje užstrigę
Gulime abu ir laukiame
Kol šiaurės vėjas
Mums ir vėl atpūs jausmus

Tas nenusakomos spalvos dangus
Užkloja
Savo šiluma mūsų nerimą
Mes ta pačia kalba ir vėl abu
Galvojame
Ir vėl skaičiuojame
Tuos pačius žingsnius gyvenime
Kartu
Kol paskutinį kartą mus užklos dangus

Kol skilom į šukes
Ir rinkome save iš naujo
Laiko kilpoje užstrigę
Mūsų atspindžiai vis laukia
Kol lubas
Pakeis žvaigždynai, saulė ir lietus

Tas nenusakomos spalvos dangus
Užkloja
Savo šiluma mūsų nerimą
Mes ta pačia kalba ir vėl abu
Galvojame
Ir vėl skaičiuojame
Tuos pačius žingsnius gyvenime
Kartu
Kol paskutinį kartą mus užklos dangus

Nurimus vėjui
Mes pagaliau paleidom
Laiko kilpoje užstrigusius žodžius
Ant tavo veido
Užrašytos visos mano klaidos
O tu atsiprašai už mus abu
Kartu
Kol paskutinį kartą mus užklos dangus