Solar Fire
Manfred Mann's Earth Band

Sugrįžau po 10 metų pertraukos! Per tuos 10 metų Solar Fire buvau įsijungęs kelis kartus, bet labiau foniniam paklausymui, kai iš esmės muzika eina pro vieną ausį ir išeina pro kitą. O tiek mintyse, tiek iš komentarų matosi, kad 2012 metais Solar Fire laikiau mėgstamiausiu MMEB albumu. Ar situacija pasikeitė 2023-iaisiais? Ne, Solar Fire vis dar mano favoritas, nepaisant to, kad dabar daug geriau pažįstu vėlėsnius grupės albumus. 

Niekada nepamiršau nuostabiai skambančių In The Beginning, Darkness ir Solar Fire rifų, kurie į ausis įsigraužia vos tik juos išgirsti. Solar Fire turi nuostabias sintezatoriaus ir vargonų linijas, kurios nuostabiai papildo riebią dainos boso liniją. Elektrinė gitara groja gana žemame registre, todėl Solar Fire turi vienu metu doomy, bet ir jazzy charakterį. Panaši ir, sakyčiau, gana unikali atmosfera velkasi visame albume. 

Ką buvau užmiršęs, tai koks kietas kūrinys yra Father of Day, Father of Night. Tai yra gana sudėtingos sandaros kūrinys ir labai natūralu, kad albumo klausantis kaip fono ta kompozicija prabėgdavo nepastebėta. Kūrinys turi nuostabias akordų progresijas ir instrumentines sekcijas, viskas jame labai smagiai rišasi, tikrai nepavadintum jo skirtingų motyvų samplaika. Tiesiog etaloninis pavyzdys, kaip turėtų būti parašoma didelė, daug muzikinio turinio turinti progresyvaus roko daina. 

Antrąją albumo pusę irgi buvau šiek tiek labiau pamiršęs, iš naujo prisiminiau tiek dviejų dalių Earth, The Circle, tiek Saturn, Lord of the Ring instrumentalo šaunumą. Man patinka, kad Earth, The Circle abi dalys yra gana skirtingos: antroji turi daugiau fanko ir džiazo prieskonių, savotiškai primena Mahavishnu Orchestra ir Parliament viename; o pirmoji iškart krenta į ausis dėl Mann'o specifinio vokalo tembro, bet pati garsų visuma, kuri yra savotiškas kompromisas tarp space roko, simfoninio roko ir barokinio pop, vienu metu neša į David Bowie, ankstyvuosius Sparks, netgi The Kinks atmosferiškesniais momentais. Instrumentinė sekcija pabaigoje išvis atskiras pasaulis, lygtais boogie rokas būtų atėjęs į džiazo pasaulį. The Allman Brothers Band galbūt pirštųsi į mintis, bet manau, kad tai dar labiau panašu į Dixie Dregs stiliuką. Ir kažkokiu keistu būdu tos dvi Earth, The Circle dalys sugyvena santarvėje ir neprieštarauja viena kitai.

Vienintelė man šiuo metu neprilimpanti kompozicija yra trumpoji Pluto The Dog. Gal per trumpa, gal per daug turi tokio Zappos stiliaus įmantrumo ir keistumo (o aš nesu didžiausias Franko Zappos gerbėjas šioje visatoje), bet kažkaip sunkiai į visumą įsipaišo. Bet tai man nemaišo šiam albumui patvirtinti savo 10-uką ir vadinti šį albumą geriausiu MMEB repertuare. 

Messin irgi labai geras. Jei tektų braižyti "patinkamumo" grafiką, tai jis nuo debiuto vis kiltų į viršų... :)

Na, o aš kaip tik, prasčiau pažįstu MMEB vėlesnę erą, kol kas gerai pažįstu pirmus keturis albumus (iki Solar Fire), kitiems nebėra noro arba laiko pažinti...

Sutinku, kad tai išties progresyvas ir labai stiprus. Savitas braižas susikristalizavęs galūtinai. Mano vertinimas irgi 10 balų.

O kaip tau, Einarai Messin'?

Aš iš viso Manfredus vertinau tik nuo Nightingales and Bombers, ankstesnį jų etapą ignoravau. Dabar, taisydamas negrojančias dainas, perklausiau tuos keturis albumus ir būtent Messin' mane tiesiog pribloškė

Iš pirmų keturių albumų šitas neabejotinai geriausias. Tiesiog neįtikėtina. Išlaikyti paprasti, į džiazą užnešantys rifai su sintezatoriaus pritarimu (čia toks MMEB stilius). Progresyviojo elementai labai stiprūs. Tekstai įspūdingi, muzika atlikta irgi profesionaliai, progresyvios dainų kompozicijos... Kol kas geriausias klausytas MMEB albumas... 10 balų