Somewhere in Afrika
Manfred Mann's Earth Band

Esu girdėjęs viską MMEB diskografijoje iki Chance albumo jau gana seniai. Bet niekada neatradau progos įlįsti į vėlyvesnius albumus. Tai Somewhere In Afrika klausausi pirmą kartą gyvenime šiomis dienomis. Man, bendrai kalbant, albumas patinka, tačiau yra nemažai elementų, kurie manęs netenkina, ypač kai paimi palyginimui tokį sėkmingą albumą kaip Chance. Jei Chance buvo labai šviežias bandymas įsilieti į 9-ąjį dešimtmetį, tai Somewhere In Afrika produkcija jau biški dvokia – skambesys tikrai sintetiškas. Man nepatinka suprimityvintos ritminės linijos, man daug kur nepatinka Mann'o sintezatoriaus garsas. Albume stebėtinai mažai elektrinės gitaros, net mažiau nei Chance albume. Todėl jei Chance albumo kritikų nesupratau, šio albumo kritikus jau suprantu – produkcijos ir instrumentuotės atžvilgiu tai tikrai gana vidutiniškas darbas, ant kurio klijuojasi didelė etiketė „AŠTUONIASDEŠIMTIEJI“.

Man taip pat nepatinka bonus dainos War Dream ir Holiday's Dream – tai gana pigios new wave'o replikos, kuriose nėra jokių gerųjų MMEB charakteristikų. Panašus jausmas kyla kai klausaisi Camel – Remote Romance, kurią dažnai vadinu blogiausia daina, kurią kada nors įrašė progresyvaus roko grupė. Tai dar labai džiaugiuosi, kad jos nepateko į pagrindinę albumo sudėtį, bet verčiau jos būtų išvis neišvydusios dienos šviesos.

O dabar prie gerųjų dalykų: albumas tikrai originalus iš kūrybinio aspekto. Čia MMEB turbūt arčiau per visą karjerą priartėja prie konceptualaus albumo. Solar Fire kompozicijos bent jau paviršiuje turėjo bendrą temą, bet sunku jį būtų vadinti konceptualiu. O čia, nepaisant to, kad albume vėl yra koverių, jie gražiai tematiškai susilieja į vieną politinį kontekstą: trečiąjį pasaulį ir jo problematiką. Apie tai, kaip mes iš viršaus mėgstame kitus traktuoti tik per skaičius (Tribal Statistics), apie tai, kaip kiti pasaulio kampeliai galbūt kenčia nuo nepritekliaus (Third World Service), o visa Afrikos siuita, prie jos prikabinant ir Brothers And Sisters of Azania, kalba apie pasipriešinimą primestiems lyderiams, kurie skatina tautinę ir rasinę nesantaiką. Šių dainų idėjos akivaizdžiai išprovokuotos apartheido, kuris Mann'ą labai jaudino, kad Pietų Afrika yra jo tėvynė. Dar niekada Mann'as nekalbėjo tokiu atviru politiniu tekstu savo kūryboje. Africa Suite tekstas vertas gilesnės analizės nei aš kol kas galiu pasiūlyti. Beje, prie Africa Suite labai tiesiogiai prisiklijuoja ir Bob Marley parašyta Redemption Song, kurioje tekstas dar atviresnis. Vienintelės Eyes of Nostradamus ir Demolition Man sunkiai prisiklijuoja prie Afrikos koncepto, ir tas mane irgi truputį nervina, nes čia buvo puiki proga išspausti tikrą konceptualų albumą, kurio vientisumas būtų rimtas svertas prieš ne tokią įspūdingą produkcijos kokybę. 

Muzikaliai albumas irgi įdomus. Galbūt Eyes of Nostradamus ne tokia įtikinanti, bet originali Al Stewart medžiaga nėra įspūdinga muzikiniu aspektu, tai vis tiek manau, kad MMEB dainą aranžavo gerai. Demolition Man galbūt kenčia nuo suprimityvintos instrumentuotės (sunku lygintis su tokiais grandais kaip The Police), tačiau vėlgi, jai įpūtė rokiškos galios, kurios originalas stokojo. Tribal Statistics – daug įdomaus sintezatoriaus turintis poprokas. Africa Suite ir Redemption Song, be abejo, turi daug Afrikos tradicinės muzikos motyvų, taip MMEB prisiliečia prie 9-ajame dešimtmetyje labai iškilusio world žanro. Tačiau visuma vis tiek labiau vakarietiškai skambantis klasikinis / progresyvus rokas su jazz fusion elementais. O mano mėgstamiausi kūriniai albume yra Third World Service ir Brothers And Sisters Of Azania. Third World Service irgi yra koveris – originalas yra Anthony Moore (to paties, kuris vėliau bendradarbiavo su Gilmour'o Pink Floyd), tačiau jo versija tikrai eklektiškai elektroninė ir eksperimentinė. MMEB galbūt kiek nelemtai apkarpo įdomų dainos tekstą, tačiau muzikaliai iš tos dainos padaro nuostabų sintezatorinio roko numerį. O Brothers And Sisters Of Azania man labiausiai primena tai, ką Mann'as išdarinėjo Chance albume – paimama primityvus sintezatoriaus motyvas, ir ant jo užlipinamas nuostabus melodijos išvystymas. O kadangi melodija akivaizdžiai įkvėpta Afrikos tradicinės muzikos, tai kūrinį padaro dar įdomesniu. Džiaugiuosi, kad šios dainos motyvas vis pernaudojamas ir Africa Suite, ir Redemption Song, taip įpučiant dar daugiau vientisumo ir kokybės į albumą.

Galėčiau nemėgti šio albumo, turint omeny, kad visai nemažai kritikos jam pažėriau šiame komentare, tačiau visos muzikinės ir lyrinės įdomybės man atperka nuodėmes. Todėl albumą vertinu gerai. Parašysiu jam net 9-etą su minusu.