Stela
Colours Of Bubbles

Colours of Bubbles vardą šiame dešimtmetyje matyti savo radare yra kiek netikėta. Dar labiau netikėta tai, kad dabar grupė afišuojasi kaip cinematinio roko kolektyvas, nors istoriškai tai labiau panašu į Franz Ferdinand lietuvišką atitikmenį - nu tokie indie/altroko flagmanai praėjusiame dešimtmetyje. Stela yra tikrai kažkas kitokio ir jau išgirdęs singlą Siren supratau, kad man reikia pasigilinti į šį albumą. 

Aš turiu tokį pun'ą galvoj, kad Stela anagrama yra stale - atseit, toks prėskas albumas. Bet ši aliuzija nėra visai nuoširdi, nors dalinai teisinga. Sveikintina pati intencija padaryti rimtą, atmosferinį albumą ir nesitaikstyti prie masių, bet jis nėra nuo A iki Z prikaustantis prie sėdynės. Jau net klausydamas pirmos dainos Stela pradeda galvoti, kur tas repetityvus atmosferiškumas nuves klausytoją ir ar jis neprailgs albumo trukmėje. Šiek tiek prailgsta. Ir silpnesnės, mažiau įsimintinas melodijas turinčios dainos kaip Easy, Scar ir pan. truputį paskęsta visoje albumo masėje. Kita vertus, stipresnės dainos kaip Siren ir Faith (Knows My Way) tikrai neša nemažai emocinės, netgi truputį sakralios galios savyje. Kažkodėl klausydamas pastarosios aš prisimenu tokį obscure mažai kam žinomą kolektyvą Manes iš Norvegijos ir jų paskutinį albumą Slow Motion Death Sequence - kažkas tokio tamsaus ir enigmatiško yra ir Steloje. Ir tai teigiama asociacija, tai kažkas, ko lietuviškoje scenoje dar negirdėjau ir tai yra visiškai mano tipo muzika. Geras atmosferinis rokas yra vienas labiausiai man patinkančių muzikos stilių. 

Visgi albume yra viena daina, kuri tiesiog nudominuoja visus likusius kūrinius - Ding Dong. Aš tikėjausi kažko pokvailio su tokiu dainos pavadinimu, bet gavau kažką panašaus į Gazpacho šedevrą Tick Tock. Netgi, ironiškai, ši daina man labiausiai priminė Gazpacho kūrybą, kaip pavyzdžiui, Desert Flight iš to paties Tick Tock albumo ar, dar labiau, Hypomania iš albumo Soyuz. Šiam albumui žūtbūt reikėjo aštresnio prieskonio, nes jis ties aštuntąja daina jau buvo pradėjęs merdėti savo statiškos atmosferikos sultyse ir Ding Dong jį ištraukė už ausų. Dar dvi tokio skambesio dainos albume ir tai būtų puikus įrašas. Bet turint omeny tą statiško slow-to-mid tempo turinio perteklių ir ne patį geriausią Julijaus Aleksovo vokalą (per daug užkimimo, per mažai range'o), albumui negaliu rašyti daugiau nei stipresnio 8-eto, nepaisant jo unikalumo lietuviškos roko scenos mastu.