Jau žinau į nežinią plaukt,

Ne vienam, su tavim, su tavim, pabodo,

Aš galiu ir šimtmečius laukt, nevilties neištart, neištart nė žodžio,

Nesijuok, skausmingai jaučiu, Tam balse ir spyglius,

Ir spyglius, ir šalną.

Ir vis vien, aš vėlei kopiu,

Ir aš vėlei kopiu į tą stiklo kalną.



Man tavęs maža ir daug,

Netikra kaip drugys delne,

Su tavim kas dieną bendraut, tartum kopti į kalną.

Man tavęs maža ir daug,

Netikra kaip drugys delne,

Su tavim kas dieną bendraut, tartum kopti į kalną.

Į stiklo kalną...



Su tavim išmokau nekęst,

Ir atleisti už tai, už ką Nebeatleidžia.

Juk žinau, puikiausiai žinau,

Mano kelias stiklu vedantis į meilę.



Man tavęs maža ir daug,

Netikra kaip drugys delne,

Su tavim kas dieną bendraut, tartum kopti į kalną.

Man tavęs maža ir daug,

Netikra kaip drugys delne,

Su tavim kas dieną bendraut, tartum kopti į kalną.

Į stiklo kalną... (2 kartus)