Stone
Baroness

Baroness man yra savotiška enigma savo žanre. Jei noriu kažko labiau stoner, einu į Earthless arba Elder diskografiją, jei noriu kažkokių labiau progmetališko, einu į Mastodon. Mastodon, Elder ankstyvesniuose darbuose man yra ir pakankamai sludge metalo, o jei noriu kitokių sludge metalo skambesių, einu į Melvins diskografiją, kur randu grunge'iškesnių jo sintezių. Baroness visus išvardytus dalykus kaip ir apjungia, tačiau su kiek mažesniu patrauklumu, man šita skambesių samplaika vietomis antagonistiška (t.y. atskiri elementai skamba geriau nei jų visuma). Taip, esu girdėjęs jų albumą Purple, galbūt ir kitas palaidas kompozicijas, bet niekada jie manęs stipriai neužkabino. 

Ir manau, kad jiems beveik pavyko mane užverbuoti su šiuo albumu. Sakau, kad beveik, nes albumas yra tokia hits & misses rinktinė, bet hits veikia taip gerai, kad tikrai norisi sakyti „aš fanas“. Last Word ir Anodyne yra mano mėgstamiausios kompozicijos albume – pirmoji labai dinamiška ir vežanti, antroji turi daugiau sludge charakterio ir jos visa jėga slypi skardžiai sunkiame rife su daug distortion'o. Be to, man labai patinka perėjimas iš pirmo posmo į antrą – viskas, ko tereikia dėmesiui sutelkti, yra stiprus akcentas ant paskutinio beat'o ir aštuntinė pauzė – tas kažkaip palieka labai sklandų įspūdį. Taip pat labai vertinu Beneath The Rose ir Shine – šios dvi yra multiplaniškos progmetalio kompozicijos, kuriose daug daugiau veiksmo. Beneath The Rose motyvų seka gali pasirodyti kiek per kompleksiška ir chaotiška, tačiau rifai pakankamai kabliuojantys, kad išlaiko dėmesį ir padeda šią kompoziciją kaip kokį pūzlą sudėlioti logiškai galvoje kol ji groja grotuve. O Shine turi aiškią kompozicinę dinamiką lengva įžanga-sunki pagrindinė dalis-lengva užsklanda. Ta sunki pagrindinė dalis gali būti smulkiau struktūruojama, tačiau joje yra bendrų ir pasikartojančių rifų bei motyvų.

Atsiribojant nuo gilesnio trumpų interliudų kaip Embers bei The Dirge vertinimo, kitos kompozicijos sudaro labiau misses įspūdį. Choir palieka kiek konfliktišką įspūdį. Iš vienos pusės, tai novatoriškiausias kūrinys albume – ant statiško stoner rifo stovi kiek grėsmingai, ekscentriškai, net gotiškai skambančios vokalo partijos (Ulver muzikos fanams toks skambesys nebūtų svetimas), kol kompozicija pati nuvilnija į visišką sintezo ir ritmo transą ir anihiliuoja į purvinai skambantį triukšmingą avangardą, kuris tampa tiltu į The Dirge interliudą. Iš vienos pusės tai labai įdomu, nekonvenciška ir žavinga, bet vėlgi, prisimeni daug gerų pavyzdžių iš jau minėtos Ulver diskografijos ir suvoki, jog kažkas tokio jau yra daryta, tik dar įtikinamiau ir ekscentriškiau. Todėl Choir nėra mano favoritas albume. 

Bet silpnoji albumo grandis, mano manymu, yra paskutinės trys kompozicijos. Magnolia išsiveržia į priekį savo trukme, tačiau joje, nepaisant visos tos dinamikos tarp „melodinga“ ir „rifinga“, man pritrūksta įtaigumo – nei melodingi ir lėtesni motyvai, nei tarp jų įsiterpiantis rifingesni momentai nėra pakankamai užkabinantys, jie, priešpastatant prieš visą tai, kas jau buvo albume, yra vidutiniški ir tiek. Under The Wheel kenčia nuo labai panašaus motyvo, kad ir ši kompozicija turi savyje truputį daugiau vingrios psichodelikos. O dėti Bloom į paskutinę poziciją yra tiesiog klaida. Visų pirma, tai yra gan neypatinga psichodelinė pop baladė. Bet ji palieka ir gan prastą likutinį poskonį po viso albumo, niekada metalo albumo neturėtų uždaryti vienintelė albume esanti baladės tipo daina. 

Bendrai albumą vertinu 8-etu su pliusu. Albumas skamba tikrai įsimintinai, visgi mano akimis dar grupei pritrūksta aiškios kompozicinės vizijos, kaip susitvarkyti su tam tikrų dainų vystymu ir kaip viską sudėlioti į sklandų, stiprų įspūdį paliekantį albumą.