Supertramp
Supertramp

Man šitas albumas skamba kaip Jethro Tull - Stand Up!, tik be fleitos, užtat vargonų skambesys švelnus kaip fleitos! Yra ir tos ekspresyvios energijos kaip Jethro Tull - Nothing Is Easy (šiame albume tai atitiktų It's a Long Road ir Nothing to Show), yra lengvo skambesio (Aubade..., Words Unspoken, Shadow Song, Surely). Yra dainų, kurios yra nei tas, nei anas (Maybe I'm a Beggar, Try Again). 

Man labai patinka šito albumo eksperimentai. Šite Supertramp yra unikalūs — joks kitas albumas neturėjo tokių taškymųsi instrumentais ir improvizacijų kaip šis. Iš Try Again sprendžiu, kad grupė jau buvo klausius In The Court of the Crimson King, kai įrašinėjo šitas kompozicijas. Jų dainos su klasikiniu / bliuziniu būgnavimu tikrai taiko į Jethro Tull, gal net Yes standartus, Davies'as čia prievartauja vargonus lyg Tony Kaye su Yes arba Keith Emerson su Nice. Todėl visai teisinga sakyti, kad Supertramp kartu su Yes, Jethro Tull, ELP žengė į progresyvųjį žanrą tiesiai iš paskos Crimson'ams. Tik Supertramp'ams pritrūko nuoseklumo kūryboje, kad jie būtų pripažinti taip, kaip yra pripažinti Yes ar Genesis ar netgi Jethro Tull. Supertramp'ai daug labiau vertinami už prog ir pop manieros derinimą negu kad už indėlį į gryną progresyvų roką, nors šiame albume yra aukščiausios klasės medžiagos, ko, deja, nebuvo Indelibly Stamped albume.

Labiausiai mėgstu Maybe I'm a Beggar — nuostabi (beveik) baladė su puikiu tekstu ir man tas skambesys... toks pozityvus, toks idiliškas... gal hipiškas (?) yra apibūdinimas (kažką panašaus vis išgirstu Van der Graaf'ų "The Aerosol Grey Machine", tiksliau tose dainose, kur Hammill'is su akustine gitara yra priekinė figūra ir kuria tą hipišką atmosferą). Iš paskos seka Words Unspoken. Taip pat neblogos kartkartiniam paklausymui It's a Long Road, Nothing to Show, Try Again. Try Again išvis būtų monumentalus progroko šedevras, nes pirmos trys minutės skamba kaip geriausias progrokas, kokį tik galima įsivaizduoti 1970-ais, bet po to pereinamą į gan užtęstą žaidimą su instrumentais (a la King Crimson - Moonchild), kur Hodgson'as groja šabloninę boso liniją, o Palmer'is groja neaiškias, nesirišančias natas gitara. Kažkaip nesistebiu, kad po poros metų jis atsirado King Crimson sudėtyje, matyt jis turėjo eksperimentatoriaus dvasią. 

Vertinu 9-etu — tikrai stiprus bandymas įsilieti į progroko sceną, bet ne toks vientisas, ne toks inovatyvus kaip King Crimson debiutinis albumas ar kiti grandioziniai to laikmečio progroko darbai.

Kaip debiutas, tai visai fainas albumas. Kai kurios dainos tikrai lengvos, nekerta per ausis. It's a Long Road, Words Unspoken, Maybe I'm a Beggar ir Try Again kažkaip didesnį įspūdį paliko. Try Again tokia eksperimentinė, gitaros daug. Tikrai neblogas albumas. Vertinsiu 10, bet tas 10 ne iš tvirčiausių.