Jei neskaitysime jo šiųmečio akustinio albumo, kuris man paliko labai prėską įspūdį, tai Hackett'as su grupe toliau tęsia labai gerų albumų seriją ir netgi randa ir prideda patobulinimų šen bei ten. Jei At The Edge of Light man atrodė drąsesnis nei The Night Siren, tai šitas albumas pralenkia At The Edge of Light savo sunkiu, įsirėžiančiu skambesiu. Nors įvairovės čia irgi netrūksta, bet didžioji albumo dalis yra gan sunkus, ryškių boso linijų ir puikių gitaros pragrojimų kupinas progrokas. Ir vat tokį Hackett'ą aš labai mėgstu. Todėl turbūt nenustebinsiu, kad mano mėgstamiausia šiame albume yra Held In The Shadows – stiprus skambesys, bet pati daina turi ryškią melodiją. Nors įmantrus The Devil's Cathedral numeris, galingas ir turintis visiškai taškančią gitaros solo Relaxation Music For Sharks ir tamsokas Day Of The Dead irgi nusipelno 10-uko iš manęs. Ir net iš tų lengvesnių kūrinių yra šis bei tas įdomaus: Shanghai to Samarkand tikrai yra kūrinys-kelionė, Scorched Earth yra graži kulminacija, kurios šis albumas nusipelnė, ir net orkestriniai fokusai Natalia dainoje nepaliko manęs abejingo (nors pastarosios pompastika mane kiek erzina). Silpniausias kūrinys, be abejonės, yra Wingbeats – labai amorfiškas etnomuzikinis numeris, kuris prastokai įsikomponuoja tarp tokių banginių kaip Relaxation Music For Sharks ir The Devil's Cathedral.
Albumui rašau 9-etą su pliusu. Vienas įdomesnių 2021-ųjų metų darbų.
Taip, išties įdomesnis už At the Edge of Light. Surrender of Silence turi sunkios atmosferos kaip albume Darktown, be to yra labai margas nuotaikos ir komponavimo atžvilgiu. Orkestro, skambančio kaip klasikinės muzika, kaip garso takelis filmui, kaip populiarios estrados numeris ir net relaksacinis fonas, inkorporavimas. Atkreipiau dėmesi, kad albume reikšmingesnės būgno pozicijos, ritmai reprezentuojantis įvairius kontinentus. Kas man nelabai patinka, tai vokalo elektroninis transformavimas. Bet tas dabar yra plačiai priimtina daugelio muzikantų. Ak dar, bažnytiniai vargonai ir saksafonai kaip ir džiazo stiliuje ir nemenka dozė puikių gitaros solo. Styvas Haketas vėl įdomus ir stebinantis.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Jei neskaitysime jo šiųmečio akustinio albumo, kuris man paliko labai prėską įspūdį, tai Hackett'as su grupe toliau tęsia labai gerų albumų seriją ir netgi randa ir prideda patobulinimų šen bei ten. Jei At The Edge of Light man atrodė drąsesnis nei The Night Siren, tai šitas albumas pralenkia At The Edge of Light savo sunkiu, įsirėžiančiu skambesiu. Nors įvairovės čia irgi netrūksta, bet didžioji albumo dalis yra gan sunkus, ryškių boso linijų ir puikių gitaros pragrojimų kupinas progrokas. Ir vat tokį Hackett'ą aš labai mėgstu. Todėl turbūt nenustebinsiu, kad mano mėgstamiausia šiame albume yra Held In The Shadows – stiprus skambesys, bet pati daina turi ryškią melodiją. Nors įmantrus The Devil's Cathedral numeris, galingas ir turintis visiškai taškančią gitaros solo Relaxation Music For Sharks ir tamsokas Day Of The Dead irgi nusipelno 10-uko iš manęs. Ir net iš tų lengvesnių kūrinių yra šis bei tas įdomaus: Shanghai to Samarkand tikrai yra kūrinys-kelionė, Scorched Earth yra graži kulminacija, kurios šis albumas nusipelnė, ir net orkestriniai fokusai Natalia dainoje nepaliko manęs abejingo (nors pastarosios pompastika mane kiek erzina). Silpniausias kūrinys, be abejonės, yra Wingbeats – labai amorfiškas etnomuzikinis numeris, kuris prastokai įsikomponuoja tarp tokių banginių kaip Relaxation Music For Sharks ir The Devil's Cathedral.
Albumui rašau 9-etą su pliusu. Vienas įdomesnių 2021-ųjų metų darbų.
Yra ir gerų dalykų, gerai, kad yra Spotify integracija, kuri leidžia paklausyt dainų previews, ir apie kurią kalbėta buvo dar 2017 berods. Dėl šito džiaugiuos
Bet vis dėlto, nepaneigsi, kad tai išlieka unikali vieta internetinėje erdvėje. Vienintelė tokia. Ir vis tiek smagu, kad žmonės kaip Einaras, Alvydas, dar kas nors, ją dar bando puoselėti.
Kiek nykoka tai dar lengvai pasakyta, manau. Galima visaip šitą vietą pavadinti - Dievo užmiršta dykyne, fosiline iškasena, post-apokaliptiniu pasauliu, dar kaip nors...
Nu čia kaip ir anksčiau, kiek nykoka. Tik protarpsniais vienas kitas senas narys vis užsuka ir vėl pradingsta. Bet koks toks sugrįžimas atrodo kaip didelis pagyvėjimas.
2021 m. rugsėjo 25 d. 09:32:45
Taip, išties įdomesnis už At the Edge of Light. Surrender of Silence turi sunkios atmosferos kaip albume Darktown, be to yra labai margas nuotaikos ir komponavimo atžvilgiu. Orkestro, skambančio kaip klasikinės muzika, kaip garso takelis filmui, kaip populiarios estrados numeris ir net relaksacinis fonas, inkorporavimas. Atkreipiau dėmesi, kad albume reikšmingesnės būgno pozicijos, ritmai reprezentuojantis įvairius kontinentus. Kas man nelabai patinka, tai vokalo elektroninis transformavimas. Bet tas dabar yra plačiai priimtina daugelio muzikantų. Ak dar, bažnytiniai vargonai ir saksafonai kaip ir džiazo stiliuje ir nemenka dozė puikių gitaros solo. Styvas Haketas vėl įdomus ir stebinantis.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2021 m. rugsėjo 25 d. 01:32:47
Jei neskaitysime jo šiųmečio akustinio albumo, kuris man paliko labai prėską įspūdį, tai Hackett'as su grupe toliau tęsia labai gerų albumų seriją ir netgi randa ir prideda patobulinimų šen bei ten. Jei At The Edge of Light man atrodė drąsesnis nei The Night Siren, tai šitas albumas pralenkia At The Edge of Light savo sunkiu, įsirėžiančiu skambesiu. Nors įvairovės čia irgi netrūksta, bet didžioji albumo dalis yra gan sunkus, ryškių boso linijų ir puikių gitaros pragrojimų kupinas progrokas. Ir vat tokį Hackett'ą aš labai mėgstu. Todėl turbūt nenustebinsiu, kad mano mėgstamiausia šiame albume yra Held In The Shadows – stiprus skambesys, bet pati daina turi ryškią melodiją. Nors įmantrus The Devil's Cathedral numeris, galingas ir turintis visiškai taškančią gitaros solo Relaxation Music For Sharks ir tamsokas Day Of The Dead irgi nusipelno 10-uko iš manęs. Ir net iš tų lengvesnių kūrinių yra šis bei tas įdomaus: Shanghai to Samarkand tikrai yra kūrinys-kelionė, Scorched Earth yra graži kulminacija, kurios šis albumas nusipelnė, ir net orkestriniai fokusai Natalia dainoje nepaliko manęs abejingo (nors pastarosios pompastika mane kiek erzina). Silpniausias kūrinys, be abejonės, yra Wingbeats – labai amorfiškas etnomuzikinis numeris, kuris prastokai įsikomponuoja tarp tokių banginių kaip Relaxation Music For Sharks ir The Devil's Cathedral.
Albumui rašau 9-etą su pliusu. Vienas įdomesnių 2021-ųjų metų darbų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas