Vakaras įsibėgėja, vaikštau šventinėm alėjom
Atsukęs nugarą į pusę vėjo,
Snaigės neskubėjo, krito,
Nekaip išėjo, kai papūtė vėjas,
Ant porelės, kuri ėjo prieš mane.

Cha, aprasojusiam lange pirštu vedžioju tavo vardą,
Pavargusioj širdy vienatvė vis garsiau skamba.
Buvo kas buvo, svarbu širdy išliko,
Į kasdienybę nenubluko, nežuvo,

Nepranyko, nepavertė mus priešais,
Draugais išlikom.
Tik gaila, jog kalnai svajonėm virto,
Kas kartais skraidė, dabar ištirpo
O buvo visko:
Gesom ir vėl sutviskom,
Sudaužę sulipinom
Apsikabinę pasižadėjom
Daugiau jau nebežaist likimu.

Na nepradėsiu apie žvaigždes,
Apie patalus ir patylėsiu
Apie naktinius pasimatymus, apgavus artimus

Maniau, netrūko nieko
Tik gaila, neturėjau aš daugiau.
Svajonėm negyvensim.
Tavo akyse pamačiau:
Pradėjai viską lygint pinigais,
Gaila, jog nesupratai,
kad viskas su laiku ateis.

Anot kitų, aš neklausiau kalbų iš artimų, iš pašalies,
Klausiau širdies,
Nebeprarasdamas vilties,
Manau, tik ji teisingai kelią man nuties,
Klausiau nakties, nebeklausiau lemties.
Bet aš tvirtai tikiu iki mirties,
Kad tavo rankos dar mane apglėbs.

Prisimenu, kai sutikau du tūkstančiai penktus,
Aš pas tave, tu pas draugus,
Vienam stoty man teko pasitikt į dangų šaunant saliutus.
Ko gero, gero daugiau nei blogo mūsų širdys išgyveno.
Ko gero, tašką dėjau aš, išklydau,
Viso gero.
Išslydo, kaip visuomet iš pavydo.

Sunku kai netenki visko,
Sunku, kai tai, kuo tikėjai
Virto dulkėmis,
O dulkes išnešiojo vėjai.
Tik pikta pamenam, o gėrio bijom,
Sunku, kai tokį rudenį aš be tavęs,
O dar sunkiau, kad šią naktį nebelijo.




Tavo rankos, tavo mėlynos akys
Tamsoje man buvo žvakės.
Tavo džiaugsmas, tavo skausmas, tavo jausmas,
Tavo mylimas – jau nebe tavo, nebe tavo
Rankos, nebe mėlynos akys,
Tamsoje užgeso žvakės,
Dingo džiaugsmas, liko skausmas, liko jausmas,
Tavo mylimas - jau nebe tavo.




Pagaliau aš niekam, niekam nebereikalingas,
Po to kas buvo, man gerklėj šie žodžiai stringa
Prisimenu akimirkas, kai tu aistringa ir šilta
Ir dar ilgai gyvenime neliksi užmiršta

Jaučiausi nepažįstamas, šiek tiek pažįstantis tave
Manau, reikėjo laiko, kad pamatytum ir mane
Kaltas aš, kad ašaros abiejų širdis semia
Ir viskas vien dėl to, kai tu šalia - tyliu kaip žemė

Neatsistoju, nesugebu, o gal jau nebenoriu
Mieliau dabar norėčiau justi laisvės širdžiai skonį
Statyti buvo lengva, sugriauti daug sunkiau
Galbūt tu negirdėjai, kad myliu, bet tau sakiau

Bijai mane prarasti, palikt širdy degėsį
Bijai to skausmo, o kaipgi tu dabar jautiesi?
Nesuprantu, kodėl aš čia, kodėl aš vienas,
Kodėl verkiu čia gatvėje, ramstydamas į sienas?

Žinau, kad tau sunku, prisiekiu aš jaučiu tą patį,
Bet viskas nepasibaigė, tik vėjas man pasakė,
Šventai tikėt neverta juo, bet tavo akys nemeluos
Pažvelgti iš arti į jas dar noriu, na bent tikiuosi

Lėtai nukrenta mano ašara ant balto sniego
Bijojau likt įskaudintas, bet pats dabar tave palieku
Pro ašaras stebi, kai aš sniege palieku pėdas
Atleisk, kad sutikau tave, kai neturėjau gėdos

Greitos akimirkos galėjo būti lėtos,
Kai man sakei žodžius, prieš tai dar negirdėtus,
Kai iš pavydo aš tavim tik veltui nusivyliau,
Bet tik tada aš supratau, kad pavydžiu, nes myliu.




Tavo rankos, tavo mėlynos akys
Tamsoje man buvo žvakės.
Tavo džiaugsmas, tavo skausmas, tavo jausmas,
Tavo mylimas – nebe tavo, nebe tavo.
Rankos, nebe mėlynos akys,
Tamsoje užgeso žvakės,
Dingo džiaugsmas, liko skausmas, liko jausmas,
Tavo mylimas - jau nebe tavo.

Nebe tavo...