The Astonishing
Dream Theater

Perklausiau šį albumą dar kartą po turbūt pusantrų metų pertraukos. Kadangi turiu CD, tai perklausiau įdėmiai ir garsiai. Ir vis tiek - nieko. Nieko labai gero apie šį albumą negaliu pasakyti. Aš paprastai nemėgstu ilgų albumų, tai šis ne išimtis. Ilguose albumuose ryškiau pasimato išsisėmimas. Man optimali albumo trukmė yra 40-60 minučių, o šis gigantas ją perspjauna dvigubai. 

Man visas šitas technokratinis konceptualizmas, kuris gan madingas pastaruoju metu (Megadeth pernai, Ayreon šiemet), truputį erzina. Taip, muzikantai turi kalbėti apie aktualijas, tuo požiūriu pritariu Steven'ui Wilson'ui, bet kartais nusipiginama iki eilinės ir nekokybiškos mokslinės fantastikos. Nemanau, kad siužeto / lyriniu požiūriu kažkuo įspūdingos tiek Dream Theater, tiek Ayreon roko operos.

Kalbant apie muziką, tai labai nykus, netgi šiek tiek dykumotas albumas. Dykumotas turiu omeny tuos momentus, kai eina kokios 3 ar 4 lėtos ir gan blankios dainos (Dream Theater tiesiog nesutverti kurti baladžių) iš eilės. Iš viso tokių albume yra apie 20. Toliau yra keletą dainų, kuriose maišosi įsimintini momentai ir nelabai įsimintini momentai. Įdomiausių kompozicijų lieka labai mažai: man įdomūs tiek elektroniniai NOMACS momentai, ypač The Hovering Sojourn ir Digital Discord. Dar lieka vietos keletai tikrai įspūdingų, muzikaliai turtingų kompozicijų: A New Beginning, Moment of Betrayal, Dystopian Overture, The Path That Divides. Buvo ir keletą lyriškesnių, bet įsimintinų epizodų: The X Aspect, My Last Farewell... Na, paminėjau 8 kompozicijas iš 34, bet tai yra mažiau nei ketvirtadalis. Jei trys ketvirčiai albumo nepalieka įspūdžio, tai overall albumas ir lieka toks nykus.

Turiu savo paskyrą progarchives.com puslapyje, tai ten uždėjau šiam albumui 3 žvaigždutes iš 5. Kadangi music'e vertindamas albumus neišnaudoju bene pusės savo vertinimo skalęs (5 balus esu turbūt parašęs vienam albumui, o mažiau 5 nė vienam), tai atitiktų mano standartinį 8. Bet šiuo atveju, žinodamas Dream Theater potencialą, savo 8-etui uždedu riebų minusą - žinoma, jis telieka mano galvoje ir šiame komentare, tačiau tai rimtas pareiškimas apie šį darbą, kuris yra absoliučiai iškrentantis iš konteksto, t.y. iš puikios Dream Theater diskografijos.

Roko-metalo opera, ne kitaip. Tik dabar ji atsiskleidė visu grožiu. Anksčiau trukdė jos epiškumas. Išlaikyti dėmesį 2 val su viršum nėra paprasta. Žinant operos turinį, darosi daug lengviau, įsitrauki į fabulą ir lauki atomazgos.

Atskyri numeriai geri patys savaime tai: Dystopian Overture, The Gift of Music, A Saviour in the Square, Moment of Batrayal, My Last Farewell, Walking Shadow, bet kontekste jie įgyja dar ir monumentalumo, kaip operų žymiosios arijos.