To Follow Polaris
The Tangent

Andy Tillison'as po albumo Proxy šiek tiek pradėjo stokoti vizijos, kaip The Tangent muzikai toliau prognozuoti. Nors ne visus albumus nuo Comm iki Proxy aš intensyviai mėgau, tačiau jie visi man atrodė kaip turintys stiprų profilį. Man tą sunku pasakyti apie Auto Reconaissance, Songs From The Hard Shoulder beigi šį albumą. Jau pirmoji daina The North Sky man išduoda skambesių, randamų Proxy, The Slow Rust Of Forgotten Machinery ir iš dalies A Spark In The Aether, asorti. Taigi, instrumentiškai tai nėra pati įspūdingiausia muzika, todėl naujesnėje The Tangent kūryboje man išryškėja tik tos dainos, kurios turi netikėtą, gerą melodiją.

Aš sakyčiau, kad mėgstamiausios dainos albume man yra A Like In The Darkness bei The Fine Line. A Like In The Darkness yra kiek tamsoka muzikaliai daina, turinti, vėlgi, Proxy primenantį požiūrį į sintezatoriaus partijas, ryškų bosą, bet ir įdomius akustinės gitaros momentus, mintimis gražinančius gal net iki Le Sacre Du Travail albumo. Instrumentinė dalis turi įdomaus džiazovo avangardo savyje, todėl man A Like In The Darkness atrodo kaip bene vienintelis kūrinys albume su nuoširdžiai šviežiomis kompozicinėmis idėjomis. O The Fine Line mėgstu dėl fokuso į pagrindinę melodiją, kuri puikiai išvystoma iki stiprios kulminacijos paskutinėse dviejose minutėse (geriausios dvi minutės albume).

Taip pat gerų momentų turi ir didysis albumo epas The Anachronism. Daina su kaip visad pikta Tillisono politine retorika, ir tas piktumas kartais pasireiškia ir muzikoje, ypač agresyvioje kūrinio įžangoje ir atskiruose aršiuose momentuose apie maždaug 11 minutę ir vos ne pankiškame segmente, startuojančiame ties 13:15. Kūrinys gerai praskiestas lengvesniais momentais, nėra jau toks garsiškai trenkiantis per ausį, kaip aš bandau apibūdinti. Dar vienas momentas apie The Anachronism, kurį norėčiau paminėt: po instrumentinės įžangos ir pirmosios dalies stojantis boso motyvas (maždaug ties 6:40) man iki skausmo primena Yes dainą Does It Really Happen? ir ten esantį Chris Squire performansą. Kadangi paskutiniu metu nemažai sukau Drama albumą, tai ši detalė užkliuvo, bet ne blogąja prasme.

The North Sky, nepaisant įsimintinos pagrindinės temos, ir The Single man patiko mažiau. Nors net ir tose dainose yra pavienių gerų momentų. The Single vargono varoma sekcija, stojanti ties 2:23, yra vienas smagiausių ir nuotaikingiausių segmentų visame albume, gaila, kad jis gan trumpas.

Nors visi instrumentiniai padargai The Tangent kūryboje veikia taip pat gerai, kaip ir anksčiau, tačiau galbūt keliu aukštą kartelę šiam projektui dėl kompozicinės vizijos, ir čia man pristinga šviežumo, naujumo, o kartais ir kiek didesnio sumanumo kompozicijose. Todėl nedrįstu šio albumo vertint geriau nei 8-etas su pliusu.