UGNIS

Aukštam kalnely, po sunia žeme,
Palaidotas ir užmirštas gulėjau.
ir kapo tyliame vienišume
Gyvų balsų seniai nebegirdėjau.

Ugnis, liepsnojusi peramžius,
Kadais užlieta Protėvių krauju.
Vėl įpūsta iš pelenų šaltų
Dangun juodus dūmus kels,
Šauks karius kovon !

Bet išgirdau staiga gimtuos laukuos
po šimtmečių niūrios tylos
Liepsnos ūžimą vėjy...
Kovos dainas ir skaardų garsą rago,
Ir šlamesį mūs vėliavų šventų,
Ir skambų kalaviją, ir trypimą žirgo.

Ir štai nuo žingsnių vyriškų, tvirtų
Prie mano kapo žemė jau suvirpo
Ir užvirė vėl kraujas širdyje
Kaip kitados - seniai, seniai...

Kaitri ugnis nudegino krūtinę,
Panrau keltis, čiupti žirgą ristą
Ir lėkt į priešą draug su raitoja,
Vėlei suktis mūšio verpete,
Garbingai kovoje parkristi...