Unatoned
Machine Head

Machine Head, mano matymu, toliau įstrigę kūrybinėje krizėje. Kažkas praeitame dešimtmetyje nutiko, iki tol Machine Head buvo nuostabi, kvapą gniaužianti grupė, o nuo maždaug Catharsis tapo savęs parodija. Šitas albumas man lygiai taip pat kelia panašias mintis. Jie bando savo fokusą kreiptį į melodingų hooky dainų rašymą, bando klasiškai žaisti su ritmikos, muzikos intensyvumo dinamika, pauzėmis, ir tokiomis priemonėmis toliau kurti groovy įspūdį. Bet instrumentuotė / aranžuotė bendrai imant nėra įkvepianti, dainų struktūros irgi apyvienodės, tad susidaro įspūdis, kad grupė laikosi vieno štampo ir daugelis kūrinių tiesiog tampa nuvalkioti dar net jiems nebaigus groti. 

Aš iš šio albumo mėgstamomis pasižymėjau lygiai 3 dainas ir ne daugiau. Atomic Revelations man labiausiai priminė senesnę (sakykim, Unto The Locust laikų) MH kūrybą su gitariškai stipriai įkrauta posmine dalimi ir ryškia priedainio melodija. Panašius epitetus taikyčiau ir Outsider, ten tankus ir greitas posmo motyvas traukia ausį. Galiausiai, albumą uždaranti Scorn yra kažkoks šviežesnis gūsis, melancholiškai ilgesingo skambesio baladė, gražiai išsiskirianti iš masės nebaisiai įdomių dainų. Klavišo motyvas antroje kūrinio pusėje suteikia didingo simfoniškumo įspūdį ir suteikia spalvingumo, ko trūksta šiame albume. 

Kitos dainos daugmaž nuobodžios. Dar gal Unbound visai nebloga, tačiau nublankstanti tarp melodiškai stipresnių Atomic Revelations ir Outsider. Bet ilgainiui jau pradeda apkarsti ir tikrai silpnas Robb Flynn vokalas. Nu pasenęs užkimęs dėdė, rėkia pro gerklės su nykstamai menka intonacija. Pasaulis buvo gražesnis, kai Flynn'as labiau stengėsi su savo vokalu. Albumo produkcija perspausta, nėra garsinio gylio pojūčio – gitaros, būgnai, balsas eina vienoj plokštumoj, garsas tampa per sterilus. Klasikinis over-production pavyzdys. Ir kai kur grupė tikrai perspaudė su bandymu fokusuotis į melodiją: čia man ryškiausias pavyzdys daina These Scars Won't Define Us – skamba kaip 2000's melodingo metalcore'o parodija, ne kitaip. 

Dar iš pradžių dėl kelių man patinkančių dainų ketinau skirti 8 su minusu, bet supratau, kad yra per daug aspektų (produkcija, instrumentuotė, kompozicija, balsas), kurie man kliuva, todėl 7-etas yra daugiausia, kiek galiu skirti.