Versions of the Truth
The Pineapple Thief

Versions of the Truth ir Our Mire (Versions of the Truth) Daina, kuri taip ir neišsirutuliavo į posmas - priedainis, nors link to atrodo artėjo. Temos vystymas visoje eigoje su keliais nukrypimais į šalį. Nelabai užvedanti muzika, bet autoterapijai reikia ir tokios. Our Mire stipriausia daina albume. Jos lengvai įsimenama melodija daug kartų kartojasi eigoje, o per vidurį įsiterpia energingesnis instrumentalas.  Tokiai  muzikai randu sau mielesnę alternatyvą Gazpacho kūryboje, nors be paaiškinimo ir toliau ją mėgstu, kaip Megellan, kaip Shadow Gallery ir Threshold

Šis albumas sunkokai prisijaukinamas kaip vienas kūnas, nes jame daug skirtingų dainų ir vienos ryškesnės ir geriau išvystytos, kitos kiek blankesnės. Vis tik šiam albumui dedu pliusą lyginant su Dissolution dėl stipresnių kompozicijų bendrai. Dissolution gal turėjo griežtesnių akcentų ir buvo vientisesnis, bet visos dainos tame albume jutosi neišpildytos deramai (išskyrus šedevrą White Mist). Na ir čia ta problema yra, tik menkiau pasireiškia. The Pineapple Thief savo žanre yra gan lėti ir atmosferiniai, todėl jiems derėtų vystyti ilgesnes kompozicijas. Dinamiškesnėms grupėms ilgos kompozicijos netinka, bet gaila, kad The Pineapple Thief su stambesne trukme vangiai eksperimentuoja. Stop Making Sense — būtų puikiai vystoma daina, jei nepasibaigtų 4 minutėje... Išmeskim Too Many Voices (filler'is, mano galva) ir išvystykim gerai prasidedančias ir nutrunkančias dainas kaip Stop Making Sense ar The Game. Geriausios albumo dainos, mano nenuostabai, yra tos, kurios ilgesnės: Versions of the Truth (puiki kulminacija), o dar geriau, Our Mire (labai gražių momentų turinti, puikiai struktūruot daina). Tačiau daugelis kitų dainų turi savo momentų, todėl vertinu albumą palankiai – 9-etu.

Kas jau klausėsi albumo?