Atsisėdau ant lovos krašto
Ir atsisukęs į tave pažadėjau
Niekada daugiau tavęs neapvilti.
Tada pasilenkiau ir spjoviau
Seilės nutekėjo tavo kakta ir pradėjo bėgti į akį
Norėjai ištraukti ranką iš po antklodės ir nusišluostyti,
Bet tada pažadėjau tau kitką,
Kad sulaužysiu gležnas tavo moteriškas galūnes jei tik pajudėsi,
Tu nejudėjai.
Pradėjom juoktis,
Įsismaginusi pradėjai judinti klubus po anklode,
Su pritarimu į tave žiūrėjau.
Lovoj besitrankanti siena biro tinkas ir baltomis snaigėmis krito į plaukus
Ir sienoje pamažu tyso ilgi šešėliai, kurie reiškė, kad jau vakarėja.
Užčiaupiau tavo burną, kad nebesijuoktum ir pasakiau, kad man jau laikas.
Vos atitraukus ranką tu apžiojai ją dantimis burnoje ir įkandai,
Tu nusišypsojai kerinčia moters šypsena.
Sušėriau tau ranka per veidą, pabiro tinkas į aksominius plaukus
Tarsi snaigės, tarsi jos norėtų tave užmūryt šitoj lovoj.
Nusišypsok. - švelniai paprašiau.
Tu užsičiaupei, lūpų kampe kaupėsi kraujas,
Kuris iš lėto norėjo pradėti tekėti iš žando žemyn.
Nekraujuok ant pagalvės.
Tavo akys kažką norėjo pasakyti, bet nesugebėjai nieko išstenėti.
Mėginai sutraukti kraują atgal į burną, bet gavosi tik juokingas siurbtelėjimas.
Pradėjau juoktis, tu šyptelėjai,
Juokais pagrasinau kumščiu, tu juokais apsimetei,
Kad tau smogiau ir pasukai galvą į šoną.
Namuose tvyrojo jaukuma.
Man metas pakartojau ir pakilau nuo lovos.
Man metas buvo pats geriausias laikas,
Kuris buvo dabar, gyvenant.
Atsisėdau į krėslą palei langą ir nuo stalo pasiėmiau prakimštą viskio butelį.
Miestas už lango atrodė nepaprastai gražus.
Vakare jau žiebėsi oranžinės šviesos, tirštai snigo.
Tūnojau prietemoj, gurkšnis po gurkšnio,
Kai pradėdavai inkšti primindavau, kad tu nepriklausoma moteris
Ir pagrasindavau kumščiu, nors pats tuo nelabai tikėjau.
Na palauk dar gurkšnis ir tikrai tave užmušiu.
Juokėmės... Pasidarė abiems ganėtinai šalta.
Tad nusprendėme išgerti dar po gurkšnį viskio
Ir susisukom į vilnonį užklotą.
Atsibudus pamačiau, kad mano panagės pilnos purvo
Ant plikų grindų matėsi šliaužimo žymės.