Naujienos
|
Dienoraščiai
|
Stiliai
|
Grojaraščiai
Diskusijų temos
|
Kūryba
|
Vartotojai
|
Komentarai
|
Dainų tekstai
|
Gairės
|
|
|
|
Stilius: Roko muzika
Išleidimo data: 1973 m.
|
|
Komentarai (2)
Susijusi muzika: pasirinkti
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:
Susijusi muzika: pasirinkti
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
2012 m. spalio 20 d. 23:15:47
Vis blaškaus tarp A Passion Play ir Thick as a Brick... Vieną dieną geresnė ta, kitą jau ana. Bet vieną dalyką tikrai žinau - Jethro Tull puikiai moka kurti gigantiškus kūrinius. Netgi geriau, nei vientisus. Tiesiog puiku. Visada smagu pasiklausyti. Itin profesionalios instrumentuotės, fleita, akustinė gitara, Andersono vokalas... Ian'o įdirbis į Jethro Tull muziką yra mažiausiai 80%... Klavišiniai irgi puikiai skamba.
Labai norėčiau išskirti ypatingą The Hare Who Lost His Spectacles dalį (antros pusės pirmoje pusėje)... Na, kaip čia ją apibūdinti. Tiesiog labai klasiško, humoristinio, teatrališko skambesio dalis su ypatingo akcento vokalu (ne angliškas "r" pabrėžimas)...
Labai labai mėgstu Critique Oblique dalį (čia bus pirmos pusės pabaigoje).
Na, žodžiu, nerealus darbas. 20 balų (po dešimt abiem dalim)
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2009 m. vasario 16 d. 11:08:07
Aistrų Drama 1972- ais Jethro Tull išvyko į Prancūziją įrašyti naują po“ Thick As A Brick“ albumą Chateau d‘Herouville studijoje, kur tuo metu įrašus darė David Bowie, Elton John, Brian Eno ir Pink Floyd. Keletą mėnesių padirbėjęs prie naujo dvigubo albumo, Ianas nutraukė darbus, nes jo netenkino įrašų skambesys. Albumas taip ir nebuvo užbaigtas. Kai kurie muzikiniai sumanymai ir dalis tekstų buvo pritaikyti „A Passion Play“. Dar dvi dainos iš to, kas buvo įrašyta toje studijoje, po dviejų metų pateko į albumą „Warchild“. O 1993 albume „ Nightcap“ buvo išleistos taip vadinamos ,‚‘Chateau d‘Isaster‘ juostos“ su maždaug penkiasdešimties minučių apimties medžiaga. 1973-iais per 17 dienų, kurios liko iki sekančio koncertinio turo po JAV, Jethro Tull išleido savo daugiausiai diskusijų ir prieštaringų nuomonių sukėlusį albumą „A Passion Play“. Remiantis paties Anderseno pasisakymais, šis albumas apie pasidalijimą į gėrį ir blogį. Tai ypatingai keblus klausytojui suprasti albumas: tiek muzikiniu, tiek literatūriniu požiūriu. Muzikos sudėtingumas tame, kad, nors visas albumas yra vienas ilgas muzikinis takelis, visgi yra sunertas iš eilės skirtingų, galima sakyt, dirbtinai apsunkinančių fragmentų. Kūrinio literatūrinis tekstas sunkiai atpasakojamas, kadangi Jano kalba pilna užuominų, kurių atitikmenų būtų galima rasti Dantės „Pragare“ arba Naujo Testamento Apokalipsėje. Kaip ir “Thick As A Brick“ šis albumas yra konceptualus. Kūrinio fabula yra tokia: Ronis Pilgrimas miršta, išklauso nuosprendį ir gauna pomirtinį gyvenimą (lankosi danguje ir pragare) ,o tada atgimsta (reinkarnuojamas). „A Passion Play“ yra pasija, tik ne Kristaus, bet šių dienų žmogaus, kurio, kaip komplikuotos visuomenės piligrimo, kelias vingiuoja tarp gėrio ir blogio. Kaip tikroje viduramžių misterijoje, pasakojimas susideda iš kelių veiksmų: I veiksmas. Ronio Pilgrimo laidotuvės ; žiemos rytas kapinėse. II veiksmas. Atminties Bankas: nedidelė, tačiau jauki kino salė (sekantį rytą). III veiksmas. G. Oddie &Son kontora (po dviejų dienų ). IV veiksmas Magus Perde konstravimo biuras vidurnaktį. Jis susitinka su Peter Dejour, (Peter The Day, kitaip Šv. Petru). Tada nuvedamas į kino teatrą, kur jam parodomas jo gyvenimo filmas. Kadangi albumas yra vaidinimas su programa, mes turime antraktą: Pasakojimą Apie Kiškį, Kuris Pametė Akinius. Po antrakto vadinimas tęsiasi G, Oddie &Son (Dievo) kontoroje. Iš jos Ronis keliauja į Peklą ir susitinka Liuciferį, o galiausiai Magus Perde jojo konstravimo biure. Albumas baigiasi Ronio Pilgrimao artėjančiu atgimimu / reinkarnacija. Tai kur čia gėris ir blogis? Taip, čia dalyvauja Dievas ir Liuciferis, o mūsų herojus, panašu, yra žmonijos metafora. Jis mėtosi nuo gėrio prie blogio ir jam nepriimtinas nei Dievas, nei Liuciferis: “ Štai kur bėda visa: nei geras esu, nei blogas. Atsisakiau nimbo dėl ragų, ragų dėl skrybėlės – dėvėt turėjau progą.“ Žmogus nėra absoliučiai geras ar blogas, šis žmogiškas paradoksas apsprendžia visų mūsų gyvenimą. Trys ankstesni albumai kritikavo šiuolaikinę visuomenę. Šiame to išvengta (nors Dievas turi savo kontorą!) užleidžiant vietą platiems komentarams žmogaus prigimties klausimu. Andersonas,1979 metais duodamas interviu, į klausimą apie ką yra Aistrų Drama atsakė: „Ji apie...pamąstymą, kas nutiktų su jumis, jums numirus, ir mintis, kad greičiausiai būtų jums išskirta vieta, kažkas panašaus į tautinį dangų ar pragarą, su vis dar išliekančia pasirinkimo būtinybe,kur ir toliau tektų priiminėti kitokio lygmens pomirtinius sprendimus, žinote – jūs vis dar galite rinktis ir daryti vieną ar kitą dalyką pomirtinėje praktikoje – sakyčiau, kažkiek turi budistų filosofijos.Taigi, apie tai, tačiau tai sąmoningai išreikšta gana abstrakčia kalba su daugybe žodinių vaizdinių, todėl kad nenorėjau... norėjau, kad žmonės įsiklausytų į tekstą ir susidarytų savo nuomonę, apie ką aš kalbu... ar apie ką galėčiau pasakyti...“ Nors albumas galiausiai pasiekė 1-ą vietą Jungtinėse Valstijose, kritikai vainojo jį ir grupę. Atsakydami į tai, jie pareiškė nutraukią koncertinį turą, ir santykiai su spauda buvo nutraukti.Tokia padėtis tetruko labai neilgai, tačiau nesantaika tarp žiniasklaidos ir grupės neužsiglaistė ligi šiol.Bet ne vien spauda neperprato Jano aštraus mąstymo: Reikia konstatuoti, kad būtent šis albumas perskyrė net Tull‘ų fanų branduolį. Daugeliui ankstyvojo periodo fanams, labiau linkusiems į bliuzo, roko stilių, šis albumas buvo pernelyg, jis muzika ir dainų tekstais išėjo už rokui nustatytų rėmų. Jan Voorbij & "Songs from the wood : the music and lyrics of Ian Anderson" (1994 - John Benninghouse).
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly