Esu mažai apsiskaitęs Nick Cave & The Bad Seeds istorijoje, bet kiek suprantu, tai yra didžiausias jų karjeros albumas. Sunku komentuoti, kai nežinai, kas ėjo prieš tai (nes dabar klausau diskografiją atgaline tvarka). Aš nesu tikras, ar įžvelgiu šio albumo sėkmės raktą. Aišku, blogos sėklos yra labiau kulto grupė, o ne tikros mainstream'o žvaigždės, bet jis tikrai nespinduliuoja tokiu ryškumu, kokio tikėtumeis iš didžiausio karjeros albumo. Bet jis yra tikrai savitas, turintis specifišką atmosferą... tai bruožas, kurio stokojo jo įpėdinis Dig, Lazarus, Dig!!! Aš tikrai įsivaizduoju, kad šis albumas patiko visokiems artsy muzikos snobams (dar baisesniems už mane) ir kritikams.
Iš tikrųjų daug teko virškinti šį albumą, bet atsižvelgiant į tai, kad jis yra dvigubas, tai Dig, Lazarus, Dig!!! sugėrė iš manęs daugiau energijos trukmės vienetui. Bet nepaisant visos praeitoje pastraipoje išsakytos kritikos bendrai man šis albumas visai simpatiškas. Man patinka didžiųjų albumo dainų (Abattoir Blues, The Lyre of Orpheus ir O Children) atmosfera. Bet yra dainų, kurias labai staigiai užmiršti (liūliuojanti Carry Me) arba kurios skamba pakankamai pigiai, kad jas norisi tiesiog praleisti, pavyzdžiui, Babe, You Turn Me On – folko inspiruotas beveik šlagerinis standartas – tokių esu girdėjęs daug ir man jų daugiau gyvenime nereikia. Taigi, iš tikrųjų ta kolizija tarp gerų ir vidutiniškų dainų man ir sukuria įspūdį, kad šitas albumas yra galimai pervertintas. Bet jei neegzistuotų nuostabaus grožio Messiah Ward, galingas hardrokeris Hiding All Away, puiki baladė Easy Money bei closer'io pozicijos albume visiškai nusipelnęs opusas O Children, mano gyvenimas būtų tuštesnis. Todėl negaliu atsisakyti stipraus 8-eto šiam albumui. Tačiau trys paskutiniai grupės albumai visgi man labiau prie širdies.
Man tai vienas dalykas su dabartiniais emoji, tai kad jie gerokai didesni nei tekstas ir kartais dėl to negražiai atrodo. Nors nauji atrodo per maži, bent iš mano ekrano žiūrint, todėl net nežinau, koks sprendimas būtų geriausias.
Šiaip, at the end of all this, man emoji nėra svarbus reikalas. Jei jų nebūtų, aš nelabai ir pasigesčiau. Galėčiau parašyti dvitaškį ir D didžiąją arba skliaustą ir to užtektų visiems suprasti šiais laikais
Ten kažkokių elaborate emoji, kur ten visokių profesijų žmogeliukai būna ir pan. komplikuotos nesąmonės nenaudoju. Vėliavėlių ir tų turbūt nėra tekę gyvenime panaudoti.
Nu aš emoji prisijaukinau ir kartais komentaruose vartoju, tiesa, aš naudoju dažniausiai visokius generic smile'us ar kažkokius simbolius (kaip būna visokios varnelės, up-arrow, šauktukai facebook'e arba discord'e).
2022 m. rugpjūčio 11 d. 15:55:50
Esu mažai apsiskaitęs Nick Cave & The Bad Seeds istorijoje, bet kiek suprantu, tai yra didžiausias jų karjeros albumas. Sunku komentuoti, kai nežinai, kas ėjo prieš tai (nes dabar klausau diskografiją atgaline tvarka). Aš nesu tikras, ar įžvelgiu šio albumo sėkmės raktą. Aišku, blogos sėklos yra labiau kulto grupė, o ne tikros mainstream'o žvaigždės, bet jis tikrai nespinduliuoja tokiu ryškumu, kokio tikėtumeis iš didžiausio karjeros albumo. Bet jis yra tikrai savitas, turintis specifišką atmosferą... tai bruožas, kurio stokojo jo įpėdinis Dig, Lazarus, Dig!!! Aš tikrai įsivaizduoju, kad šis albumas patiko visokiems artsy muzikos snobams (dar baisesniems už mane) ir kritikams.
Iš tikrųjų daug teko virškinti šį albumą, bet atsižvelgiant į tai, kad jis yra dvigubas, tai Dig, Lazarus, Dig!!! sugėrė iš manęs daugiau energijos trukmės vienetui. Bet nepaisant visos praeitoje pastraipoje išsakytos kritikos bendrai man šis albumas visai simpatiškas. Man patinka didžiųjų albumo dainų (Abattoir Blues, The Lyre of Orpheus ir O Children) atmosfera. Bet yra dainų, kurias labai staigiai užmiršti (liūliuojanti Carry Me) arba kurios skamba pakankamai pigiai, kad jas norisi tiesiog praleisti, pavyzdžiui, Babe, You Turn Me On – folko inspiruotas beveik šlagerinis standartas – tokių esu girdėjęs daug ir man jų daugiau gyvenime nereikia. Taigi, iš tikrųjų ta kolizija tarp gerų ir vidutiniškų dainų man ir sukuria įspūdį, kad šitas albumas yra galimai pervertintas. Bet jei neegzistuotų nuostabaus grožio Messiah Ward, galingas hardrokeris Hiding All Away, puiki baladė Easy Money bei closer'io pozicijos albume visiškai nusipelnęs opusas O Children, mano gyvenimas būtų tuštesnis. Todėl negaliu atsisakyti stipraus 8-eto šiam albumui. Tačiau trys paskutiniai grupės albumai visgi man labiau prie širdies.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas